Kiekviena tauta turi savo istoriją, kurią kuria žmonės. Bene pati skausmingiausia istorija susijusi su žydų tauta. Nė vienai kitai tautai neteko išgyventi tokių žiaurumo ir naikinimo mašinos krumpliaračių. Kuo gi jie išskirtiniai, kad pateko vokiškųjų fašistų nemalonėn? Gal todėl, kad jie yra vieningi, kaip stipriai suspaustas kumštis, kad jie visada iš nieko sugebėdavo rasti naudą? Na, pagaliau, jie buvo žmonės, turintys vardus, gimtinę, draugus… Nesinori grįžti prie žiaurių faktų, tačiau laikas kasmet vis primena, kad tai, kas vyko, niekada neišsitrins iš žmonių atminties. Negalima kaltinti visos tautos, jei žudynėse dalyvavo jos atstovai. Reikia žinoti, kad tos pačios tautos žmonės ir glaudė, slėpė žydus, kad išsaugotų nuo mirties.
Minėjimas „Menora“, skirtas Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimui (Holokausto 70-mečiui), rugsėjo 23-ją vyko Prienų kultūros centre. Įėjus į foje į akis krito rajono savivaldybės Viešosios bibliotekos knygų paroda. Kiekviena knyga dvelkė klausimu: „O kas toliau, ar tu žinai?“
Minėjimą pradėjo Prienų KLC mėgėjų teatro aktorių montažas, o mokytojo Rimanto Sidaravičiaus paskaita dar labiau sudomino, nes norėjosi artimiau pažinti žydų tautą.
Taigi ne paslaptis, kad dabartinė karta jau nedaug žino apie praeities įvykius, tačiau Balbieriškio pagrindinės mokyklos mokytojas R. Sidaravičius pateikė užmarštin bandančius nugarmėti faktus, primenančius, kad Prienuose taipogi gausiai gyveno žydų tautybės žmonių. Jie buvo gerbiami, ir kiekvienas miestelio ar netolimo kaimo žmogus galėdavo kreiptis pagalbos pas, kaip jie sakydavo, žydelį. Tačiau karas kardinaliai pakeitė ne tik miestelio, bet ir jame gyvenusių žydų likimus. Masinės žudynės privertė ne vieną krūpčioti…
Po minėjimo nuvykome į Prienų žydų masinių žudynių kapavietę, esančią Kęstučio gatvėje. Kuklus paminklinis akmuo priminė susirinkusiems, kad ne visada laikas užgydo žaizdas. Mokiniai iš Balbieriškio menoros forma sudėliojo žvakutes prie paminklinio akmens. Ir dar verta žinoti, kad žydai niekada nemerkia gėlių, o vietoje jų padeda akmenėlį, reiškiantį stiprybę ir solidarumą, o gal dar kai ką, ką gali pasakyti tik patys šios tautos atstovai. O sodrus Romos Ruočkienės balsas, atgaivinęs dainą „Oi, kas ty aušta…“, priminė, kad laikas neištrins praeities ir tie, kurie guli šaltoje žemėje, turėjo vardus…
Vilija Čiapaitė
