Vaclovas Sinkevičius
Pastaruoju metu viešojoje erdvėje ir privačiuose pokalbiuose vyksta labai daug diskusijų apie krašto istorijos supratimą bei jos akcentus. Daugiausiai kritikos Birštono ir Prienų rajono savivaldybių vadovams, muziejams ir net atskiriems autoriams dėl, jo manymu, „paviršutiniškumo“, skiria istorikas Vytautas Kuzmickas.
Redakcijos bendradarbiavimas su V. Kuzmicku prasidėjo senokai ir buvo gan intensyvus, kol istorikas nepradėjo pateikiamų faktų „druskinti“ pasisakymais apie dabartinės valdžios veiklą. Prasidėjo „šaltasis karas“ ir bendradarbiavimas nutrūko. Tiesa, vėliau jis buvo atnaujintas, nes V. Kuzmickas pažadėjo politikavimu neužsiiminėti. Deja, pastaruoju metu istorikas pradėjo tikrą puolimą prieš visus, kurie, jo manymu, netinkamai interpretuoja krašto istoriją.
Redakcija ne prieš publikuoti skirtingas nuomones, nes istorijos interpretacijų būna daug ir kiekvienas autorius įsitikinęs, jog būtent jo įsivaizdavimas yra unikalus. Deja, gerbiamas Vytautas įsitikinęs, jog tik jo surinkta medžiaga atitinka tikrovę ir kitus autorius bando sumenkinti, o ypač daug pykčio liejasi ant abiejų savivaldybių valdžios, jo manymu, dėl jos nesugebėjimo tinkamai įvertinti istorinius krašto akcentus.
Reikia pripažinti, jog V. Kuzmicko surinkta medžiaga yra įdomi ir tikrai padeda suprasti krašte vykusį gyvenimą ir jo vystymąsi. Ir ji turėtų būti prieinama plačiai visuomenei. Bet reikalingas kompromisas, kuris padėtų sužinoti daugiau apie praeitį, atiduodant duoklę kiekvienam laikotarpiui atskirai. Todėl siūlau gerbiamam istorikui neieškoti priešų, o tiesiog pateikti faktus, kurie praturtintų mūsų krašto istoriją.
Deja, gyvenimas nebūna teisingas visiems vienodai. Prisimindami atskirą istorinį laikotarpį, mes kažkodėl minime tik valdovus ir vadovus. O kaip visa populiacija, kuri taip pat kuria istoriją?
Tie, kurie nieko nedaro, tikrai neklysta, o tie, kurie dirba, neretai ir daro klaidų. Bet svarbu ne tik akcentuoti jas, bet pastebėjus šalinti ir judėti toliau. Norėtųsi šiuos metus užbaigti gražiu susitaikymu ir surasti naujus bendradarbiavimo kelius, kartu susėsti prie stalo ir kurti jau šios dienos istoriją.
Turime džiaugtis, jog mūsų krašte atsiranda vis daugiau istorinių akcentų, kurie pasakoja apie mūsų protėvius ir jų gyvenimą. Ir jų niekada nebus per daug. Ir tegul Jiezne žygiuoja „Pacų batai“, o turistas ilsisi „Pacų krėsle“. Tegul žmonės žino, kad turgaus privilegiją Jieznas gavo valdant kunigaikščiams Holovčinskiams. Tiesiog vienas laikotarpis geriau ištirtas, kitas mažiau ir nuo mūsų priklauso, kiek istorijos bus įprasminta daiktuose, knygose, moksliniuose darbuose.
Tikrai pastebėta, jog gyvename krašte, kur kiekvienas galime turėti savo nuomonę ir ją išsakyti. Bet norėtųsi, kad būtų išlaikyta tolerancija, pagarba vieni kitiems.
Štai, Prienuose privačia iniciatyva susikūrė Istorikų ir kolekcininkų draugija. Tai kodėl ji negali tapti ta vieta, kur atskiros nuomonės taps vienu „kūnu“?
