Kai prakalbintas medis virsta tuo, ką nori pamatyti menininkas, jis tarsi atgimsta ir įgauna naują kvėpavimą. Tuomet jis tampa tuo, ką nori išreikšti įgudusios laikyti kaltelį ar dar kokią priemonę žmogus, jaučiantis medžio kvėpavimą. Kiekvienas menininkas medyje mato ir jaučia tai, kas jo sieloje. Kūriniai gimsta ne šiaip sau, o intuityviai. Tokie kūriniai turi dvasios polėkį ir meniškos gyvybės.
Tačiau ne tik medis paklūsta jo rankai, bet ir bronza, druska, savo nišą jo kūryboje atranda ir teptukas. Jo eskizai piešiami naudojant ne tik dažus, bet ir kavą bei tušą.
Moterų aktų eskizai, kaip ir pats gyvenimas, kviečia pakelti akis ir iš kitos ekrano pusės pažvelgti į moterį, kaip gyvybės tęsėjos, grožio etaloną. „Kiekviename kūrinyje lankytojai pamato daugiau nei pats menininkas“, – pasakė Andrius, kai apžiūrinėjome eksponatus, o tai reiškia, kad jis neįrėmina savo darbų ir neįperša savo nuomonės.
Jo darbai išsibarstę ne tik po Lietuvą, bet ir Suomiją, Vengriją, Rusiją, o tai dar kartą pasako, kad birštoniškis gyvena menui, o ne menas dėl jo.
Vilija Čiapaitė
