Vilija Čiapaitė
Šie, 2020 metai skirti tautodailei pažymėti, nes ji turi didžiulę reikšmę mūsų valstybei: tautodailininkų raiška sklinda per nacionalines šventes, parodas, kūrybines stovyklas, plenerus, seminarus, galerijas ir t. t. Tai ypač svarbi Lietuvos etnografinių regionų kultūriniam gyvenimui sritis, ji padeda plėtoti kultūrinį turizmą ir išsaugoti regioninį savitumą. Taigi, tautodailininkų dėka visuomenė vis labiau domisi tautiniu kostiumu, kalvystės, medžio skulptūros ir kitomis tradicijomis.
Tad Prienų krašto muziejus supažindina su krašto tautodailininkais ir jų darbais. Be abejo, tai tik pirmi eksponatai, o kiti gali būti ir iš kitų regionų. Šį kartą mums pristatoma paroda „Keturios kartos tekstilėje“: darbai nuo XX amžiaus pradžios iki šių dienų, kuomet keturių kartų moterys į savo buitį įnešė mažą kruopelytę to, kas padeda išlaikyti visus keturis trobos kampus. Beje, pagalba yra ir iš vyriškosios pusės, tačiau tai atskira tema.
Pirmoji karta
Pirmoji ekspozicija – Marijos Stadaliūtės-Kučinskienės, vienos iš keturių kartų moters, kurios austi rankšluosčiai, užtiesalai, rietimas nesukarpyto audinio, gulinčio skrynioje ir tarsi laukiančio merginos, kuri pasiruošusi su kraičiu keliauti pas pripiršliautą vyrą. Anuomet gyvavo įsitikinimas, kad mergina tik tada gali ištekėti, kai yra prisiaudusi kraičiui įvairios paskirties audinių, juostų, kai šių gėrybių pilnos skrynios. Tačiau iki sėdimo į audimo stakles mergina turėjo prisiverpti siūlų, kad šie būtų ploni, lygūs, gražiais kraštais. Juk tuomet kaimuose rūbai buvo siuvami ir nešiojami tik austiniai. Ilgi vakarai ir net bemiegės naktys, tačiau siūlų plonumas ir lygumas turėjo reikšmės audinio kokybei.
Taigi tokių audinių pilna skrynia ir atsirado Marijos Stadaliūtės-Kučinskienės namuose. Ištekėjo ir laikmetis taip pakoregavo, kad jos meilė audimui ir sėdėjimui prie audimo staklių išliko. Dabar mes galime pasidžiaugti ir grožėtis audinių spalvine gama ir lygumu.
Antroji karta
Janina Kučinskaitė-Stankūnienė – jau antroji šios kartos atstovė, kurios rankos linko prie siuvinėjimo. Savo rankomis išmezgusi užuolaidas, siuvinėjo ir taip puošė savo trobos langus. Negana to, spalvoti siūlai labai tiko staltiesių siuvinėjimui, o balti šilkiniai puikiai derėjo prie lininių staltiesių, pagalvėlių pagražinimo. Kilimas, dailiai suderinus spalvas, gali drąsiai konkuruoti su taip vadinamais „valdiškais“. Rankdarbių būta įvairių… Tačiau vienas išskirtinis. Jis net turi savo istoriją. Kai sūnus buvo pakviestas tarnauti į kariuomenę, kad laukimas būtų trumpesnis, Janina griebėsi lovatiesės siuvinėjimo. Meilė Lietuvai, meilė sūnui tuomet, 1978–1979 metais, jai galėjo baigtis tremtimi ar kalėjimu. Tik įžvalgi akis galėjo pamatyti kampuose išsiuvinėtą trispalvę, o siūlų suderinimas, tarsi įsiliejęs į tų spalvų tęstinumą, savotiškai užgožė vėliavėlių spalvas. Tačiau akyla akis tai galėjo pamatyti. Lovatiesė – tai dar vienas nebylus meilės įrodymas savo šaliai.
Be to, Janina siuvinėjo pagalvėlių užvalkalus dukroms, tarsi primindama, kad rankdarbiai – tai jų giminės linijos tiesioji. Išsaugotos pagalvėlės dabar mus stebina savo grožiu, nes jos skirtos ne tik dukrai, bet ir anūkei!
Trečioji karta
Laima Staknkūnaitė – Aidukienė taip pat paveldėjo meilę rankdarbiams. Tačiau ji jau pasidavė mezgimui. Jos mezginiai – kaip vaivorykštė, suspindėjusi visomis spalvomis. Nieko nestebino, kai savo rankdarbiu pasipuošdavo ir eidavo darban ar į šventes. Ne vieną ilgą vakarą sutrumpindavo palinkusi prie rankdarbio. Beje, paprasta balta tiulio užuolaida taip pat tapo išskirtine. Ji buvo išsiuvinėta baltais siūlais ir tapo gražiu šedevru. Meilė rankdarbiams tapo ne tik jos pomėgiu, bet ir buities dalimi.
Ketvirtoji karta
Ar kas galvojo, kad mažoji Vaida Aidukaitė paims į rankas adatą su siūlu, kabliuką nerti? Tačiau, kaip sakoma, kraujas ne vandenėlis… Vaida iki dvyliktos klasės puikiai siuvinėjo kryželiu laukinių gėlyčių saują, kaip ir senelė, taip ir anūkė, pasistengė sau išsisiuvinėti tokią pat staltiesę, tarsi kraitį. Rankdarbiai ir jos gyvenime tapo dalimi laiko, kuomet nesėdi vien tik prie kompiuterio ar maigo telefoną. Ji siuvinėja ir tikrai pasijunta esanti senelės, prosenelės, mamos meilės rankdarbiams dalimi.
Keturios moterys, keturios kartos, keturios ekspozicijos… Tautodailė – jų gyvenimo dalis, kuri perduodama iš kartos į kartą.
Tik tenoriu dar pridėti, jog keturių kartų paroda Prienų krašto muziejuje vyks iki birželio 28 dienos ir ją apžiūrėti tikrai verta.
