Vilija Čiapaitė
Ne veltui yra sakoma, nenuspręsi, kokia bus diena, kol nesulaukei vakaro. Vėjuota, tačiau daug molų ir užutekių Norvegijos jūroje apsaugo laivus nuo bangų mūšų, vėjo gūsių. Išeiti laukan, kai didelis vėjas – vietiniams visiškai natūralu. Užsimaukšlinu kepurę ir, kaip norvegė, pasipustau padus ir pirmyn!
Eini pakrante, o ten žuvėdros šoka savo šokį, storulės varnos, šarkos vagilės taip pat gyvena savo gyvenimą. Virš galvos prasklendžia erelis. Niekur niekas neskuba. Darželyje krykščia vaikai, mokykloje vaikai per pertrauką kas karstosi sportiniuose įrengimuose, kas stadione spardo kamuolį. Visa tai suteikia gyvybės ir pajunti, kad gyvenimas verda. Naktį, apie 4 valandą, išėjusi laukan stebėjau žvaigždėtą dangų. Žvaigždžių tiek, jog beieškodama Didžiųjų grįžulo ratų net pasimečiau. Nuleidusi akis negalėjau atsistebėti, nes pakrantės, kaip Kalėdų eglutės, apkabintos šviečiančiomis lemputėmis, švietė ir mirguliavo atšvaitai vandenyje. Šniokščiantis vanduo savotiškai priminė Palangą…
Daug norisi pamatyti bent vietoje, kur mūsų gidė dirba. Tad jau po 16 valandos sėdame į automobilį ir pirmyn! Laukia kalnas, kuris aukštesnis nei tas, kur namelis su trobele. Lipame, o kelią rodantys mediniai ženklai neleidžia nuklysti. Jaučiu, kad oras retėja. Sustoju. Ir vėl pakniopstomis šokinėdama nuo vieno akmens ant kito, nuo vieno žolės kupsto ant kito šokinėju užsibrėžto tikslo link. Aplink auganti augmenija primena, jog ji gali augti bet kur, net ant uolų. Einam einam, o iš po samanų paklotės rudmėsės kepuraites pakėlę sveikinasi, tolėliau išdidūs lepšiai apkramtytomis kepuraitėmis bando slėptis. O takelis, nubarstytas baltais akmenėliais, taip magiškai traukia pasilenkti ir jį paliesti! Ir štai atėjome prie gilios prarajos, kurios dugne guli didelė surūdijus statinė. Ramunė paaiškino, jog tai jų sugalvotas žaidimas „Pataikyk į statinę ir tik tada eik”. Ką gi, paleidžiu akmenuką ir… barkšt, pataikiau! Man kelias eiti tolyn atviras, o pati Ramunė ne vieną akmenuką metė, kol pataikė. Pagaliau tęsėme lipimą į kalną. 2 kilometrai atrodytų nedaug, bet kopti – oi, oi.
Taigi pasiekta aukščiausia vieta. Kaip ir ankstesniame kalne, pasižymiu, parašau savo padėką ir apsisukę traukiame atgalios. Dabar jau akmens monolitai man primena didelį keksą su vyšnaite ant jo. O vyšnaitė – susitraukęs berželis! Ant akmens šauniai įsikibęs svyruoja papartis. Vaizdas – vertas milijono! Trepsename žemyn. O aš, pamačiusi ant žemės lopinėlio didelį papartį, apglėbusi džiaugiausi kaip vaikas, nes pasijutau paparčio žiedeliu. Tolėliau ant kalno krašto masinančiai raudonuojantys šermukšniai kvietė jų paskanauti. Aitriai rūgščios, bet labai skanios uogos buvo sušlamštos. Be abejo, palikau ir čia pat skraidantiems paukšteliams. O baltų akmenų kelias vinguriuodamas kvietė prisėsti ant apsamanojusio šimtamečio akmens. Samanos, tiesdamos rankeles, privertė jas paglostyti.
Po trumpo atokvėpio leidžiamės bonsus primenančių medelių giraite, kuri kaskart didėjo. Ir štai, mes jau prie automobilio. Linksmos nuotaikingos šypsenos ir keturių kilometrų kelionė namų link.
Taigi nuotaikinga ir sportiška diena baigiasi. O sutemus kiekvieno namo languose įsižiebia šviesos, taip rodydamos kelią pakeleiviams arba kviesdamos pernakvoti ir ankstyvą rytą keliauti toliau… Tik Norvegijos jūra paliekama su savo pasakojimais ir paklydusios žuvėdros klyksmu, palydima paskutinių saulės spindulių. Laukia kita diena. Kokia ji bus? Nenuspėjama, nes čia Norvegija, čia nėra blogo oro, yra tik bloga apranga.