Vilija Čiapaitė
Jau gruodžio viduryje nutariau vykti į Graikiją. Susisiekiau su daugelio žinoma, jau per 25 metus gyvenančia Graikijoje lietuve. Buvo pasiūlyta data, vieta apsigyventi, kelionės kaina į Ksilokastro taksi (pirmą kartą traukiniu vykti nerizikavau), kokios bus ekskursijos.
Taigi, gegužė. Rankinis bagažas sukrautas, ir aš jau Vilniuje. Sėkmingai įveiktas pirmasis barjeras – patikra. Kai vėluodamas pakilo lėktuvas, viduje buvo neramu, nežinia virpuliavo, tačiau noras pamatyti svajonių šalį nugalėjo visas abejones. Šalia manęs sėdėjo dvi merginos. Jos tiesiog akivaizdžiai parodė nepasitenkinimą manimi, tačiau aš būčiau ne aš. Iš pradžių prakalbinau, parodžiau kelis savo piešinius ir visiškai netyčia – klouno fotografiją. Tada kilo idėja, kad galiu parodyti, kaip šoku „Sirtakį“. Ir, kaip jūs manot? Ogi, merginos net kelis kartus jį žiūrėjo, veiduose mačiau pagarbą ir, kaip supratau, aš jas pavergiau!
Taigi, lėktuvas ramiai skrido virš kalnų, į kuriuos žvelgiant iš viršaus pasijutau tarsi matyčiau keksiukus, glaistytus baltu kremu. Jų didybė ir dangaus žydrynė! Pagaliau trijų valandų skrydis ėjo į pabaigą. Štai, jau Atėnų oro uostas. Einu su kuprine ilgu koridoriumi, kur galima keliauti dvejopai: eskalatoriumi arba šalia tiesiog pėstute. Merginos atsisveikindamos man mojuoja, siunčia oro bučinukus. Aš taip pat mojuoju. Prie išėjimo laukė pasitinkantys su lentelėmis, ant kurių parašyti vardai tų. Štai, mes jau taksi automobilyje. Iki galutinio taško – 120 km. Išvažiavus į autostradą taksi vairuotojas vis klausė, ar viskas gerai. Pakelėje šakas kėlė į dangų alyvmedžiai ir kitokia augmenija. Gamtovaizdis tikrai nepriminė Lietuvos lygumų ar žalumos. Tačiau pro automobilio langą gėrėjausi kalnais, tuneliais. Beje, čia keliai mokami, tad net keturis kartus buvo mokama už važiavimą.
Ir štai, mes jau Ksilokastro. Taksi įvežė pas šeimininkus į kiemą. Išlipus iškart užuodžiau citrusinių medžių, ant jų šakų svyrančių vaisių kvapą. Šeimininkė, kuri prisistatė esanti Kristine, palydėjo mus į kambarį, kuriame teks gyventi visą laikotarpį, kol būsime Graikijoje. Kopdama laiptais nustebau, kad šie yra baltai pilko marmuro. Oho, pamaniau, pas mus tai kainuotų nemažus pinigėlius!
Pirmoji pažintis su nedideliu kurorto miesteliu Ksilokastro
Nuo terasos visai ranka pasiekiamas Korinto įlankos krantas, plaunamas krištolinių ir į akmenuotą krantą išsidaužančių bangelių. Bridau pakrante ir giliai kvėpiau druska persismelkusį orą. Kitame įlankos krante pro rūko šydą bandė save parodyti kalnai. Kadangi vanduo buvo dar šaltokas, nutariau, kad nešoksiu stačia galva maudytis. Kitą dieną patraukėme priešinga kryptimi, tačiau irgi pakrante. Čia atradome kurorto zoną, kur veikė barai, kavinės, įlankėlėje ilsėjosi nedidelės jachtos. Eiti buvo gana sudėtinga, nes čia automobiliai statomi tiesiog ant šaligatvių. Be to, net ir degant raudonai šviesoforo šviesai automobiliai vis tiek važiavo. Beje, motociklininkai važinėjo be šalmų, tarsi tai jiems įprasta.
Užsukę į parduotuvę nusipirkti maisto produktų visiškai nenustebome, nes jų kainos kaip ir pas mus, o PVM – 13 procentų. Einant į parduotuves, kavines ar kitas uždaras patalpas būtina dėvėti kaukes.
Korinto kanalas
Idėja pastatyti Korinto kanalą, trumpą ir saugų kelią nuo Jonijos iki Egėjo jūrų, kilo dar Romos valdymo laikais. Tačiau tik 1890-aisiais atsirado technologija, leidžianti kirsti šešių kilometrų sąsmauką. Kanalas buvo atidarytas 1893 m. liepą, ir tai padėjo Pirėjui tapti didžiausiu Viduržemio jūros uostu ir laivybos centru. Dabar kanalas yra pasenęs, tačiau išlieka istorinis paminklas ir įspūdingas gylis.
Atėnai
Gidė Daiva nuvežė į Atėnus. Prieš tai (kadangi buvo sekmadienis) teko stebėti paradą prie paminklo Nežinomam kariui.
Taigi, Syntagma aikštė pilna žmonių. Čia kolona senovės graikų papročiu apsirengusių graikų karių apžygiuoja vieną pusę aikštės ir visi stebime, kaip keičiasi sargyba.
Po šio reginio patraukiame į visai šalia esantį Atėnų Nacionalinį parką. Jo plotas – 16 ha. Tai karališkasis parkas įkurtas XIX a. penktajame dešimtmetyje karalienės Amelijos paliepimu. Jame dangų remiančios palmės ir po krūmus šmirinėjantys vėžliukai suteikė savotiško žavesio.
Hadriano vartai tai tarsi kelionės po Atėnus dalis, kurie masina prisiglausti mintimis prie istorijos.
Akropolis iš aukšto
Pakilome į septintą restorano aukštą ir terasoje sulaikę kvapą žvelgėme į Akropolį. Jo didingos kolonos prikaustė žvilgsnį. Po mėlynu ir karščiu alsuojančiu Atėnų dangumi stebėjome pastato didybę.
Patraukėme truputėlį arčiau į kalną, kuris vedė lygiagrečiai su Akropoliu. Po kojomis Atėnai, o priešais didingai stovintys išlikusieji griuvėsiai, kurių kolonos tarsi prilaikė dangų.
Nusileidus nuo kalno patraukėme į taverną, kur atsigaivinome ir patraukėme metro link. Tiesa, dar paragavome tikro graikiško jogurto. Pagaliau grįžimas į automobilį ir važiavimas Korinto link.
Apie Korintą
Korinto paminėjimą galima rasti apaštalo Pauliaus raštuose, kuris čia atvyko 51 m. Miestą, kurį jis pamatė, tik prieš šimtmetį Julius Cezaris atstatė beveik iš griuvėsių, tačiau jis buvo daugiau nei 5 kartus didesnis nei Atėnai.
Taigi senovės Korintas buvo įkurtas X amžiuje prieš mūsų erą ir buvo turtingiausias uostas ir didžiausias miestas Senovės Graikijoje. Be to, kaip sužinojau, tai buvo galingas prekybos centras, kuriame prekės buvo keičiamos iš dviejų uostų, esančių netoli sąsmaukos.
Taigi Korinto kanalas, per kurį nutiesti keli tiltai. Per vieną iš jų perėjome, nuo jo atsivėrė puikus vaizdas.
Toliau aplankėme senojo Korinto miesto griuvėsius. Jau iš pat pradžių atrodė, jog jo liekanos yra chaotiškos įvairių formų akmenų sankaupos, tačiau vos priėjus pradedi suvokti, jog juose tvyro istorijos dvasia. Žvelgdama į pastatus galėjau mintimis nuklysti ir suvokti, kad tais laikas čia gyveno, mylėjo, meldėsi žmonės. O Apolono šventyklos, kur išlikę tik 7 iš 40 monolitinių kolonų, priverčia susivokti apie statinio dydį.
Beje, Korinto archeologijos muziejus gausus istorinių artefaktų iš skirtingų epochų – nuo neolito iki šių laikų ir juos galima apžiūrėti trijose parodų salėse. Mane sudomino statulos, nes tai specialūs meno kūriniai, kurių galvas galima keisti, atsižvelgiant į naujų lyderių atėjimą į valdžią.
Ksilokastro
Nors gyvenome šio miesto pakraštyje, tačiau galiu pasakyti, jog tai miestas, kuriame malonu pasivaikščioti ir atrasti, pamatyti tai, ko nėra net gidų lankstinukuose. Miestas jaukiai įsikūręs ant Korinto įlankos kranto. Kaip sužinojau, šį pavadinimą miestas tikriausiai gavo dėl medinių kareivinių, kadaise buvusių vakarinėje kalvos pusėje. Beje, pakrantė apdovanota ES mėlynąja vėliava ir čia yra galimybė užsiimti jūrų sportu.
Ten, kur gyvenau, iš terasos puikiai matėsi Panagijos kalnas. 730 metrų aukštyje yra homoniminis Panagia Koryfi vienuolynas, dar vadinamas Korfiotissa. Vienuolyno bažnyčia pastatyta 1767 m. Per 1821 metų revoliuciją vienuolynas labai padėjo kovotojams. Vienuolių gyvenimas Koryfyje be vandens ir lengvo priėjimo.
Legendos pasakoja, jog dingus Panagia Korfiotissa ikonai, vienuoliai nusileido žemiau, kur pastatė apatinį vienuolyną. Švenčiausioji Theotokos pasirodė kurčnebylio miego metu ir nurodė vietą, kur yra ikona. Nors ji buvo kurčia, ji papasakojo savo kaimo gyventojams regėjimą. Taigi vienuolynas vėl persikėlė į aukščiausią tašką ir dabar stebuklingas Korfiotisos atvaizdas įdėtas į raižytą ikonostazę. Dar iki šių laikų užfiksuojama daug Panagia Korfiotissa stebuklų.
Kelionė į Panagijos kalną
Rytas. Labai laukiau, kada šeimininkas Kostas mus nuveš į tą kalną. Tada, sėsdami į automobilį net nežinojome, jog kelionė bus pilna tokio nuotykio, kuris įsimins ilgam…
Taigi įsėdome į automobilį ir pasukome keliu kalno link. Pradėjome kilti zigzaguotu keliu. Iš pradžių pro langus buvo matomos alyvmedžių giraitės, laukiniai citrinmedžiai. Tiesa, prieš kelionę Kostas kelis kartus persižegnojo. Na, maniau, tai ritualas, tačiau tik vėliau supratau, jog tai buvo sėkmės malda. Taigi kylame, o prieš kiekvieną posūkį automobiliui pypteli ir kylant, judant ir perjungiant bėgius, pradėjo stigti drąsos ir man. Sudėjusi rankas meldžiausi, o kelias asfaltuotas, siauras. Vienoje pusėje stati kalva, kitoje gi status skardis. Vien tik pagalvojus, jog kryptelėjimas gali mus nugarminti į nežinia kur, kėlė siaubą. Vis kilome ir kilome. Ausyse pradėjo ūžti, nes retėjo oras. Zigzagai vis nesibaigia, o prieš kiekvieną posūkį pypsėjimas. Mintyse jau ne tik meldžiausi, bet ir keikiau save, kad leidausi į šią kelionę! Pagaliau pakilome. Vos tik pastačius automobilį alyvmedžio pavėsyje šiaip ne taip išropojau iš jo ir puolusi ant kelių pradėjau bučiuoti žemę, kad sėkmingai pasiekėme kelionės tikslą. Gal kam nors tai būtų juokinga, tačiau man tai buvo kažkas nenusakomo!
Pasitiko abiejose laiptų pusėse mažutės koplytėlės su šventųjų paveikslais. Prie kiekvienos mintyse pasimeldžiau. Pakilę laipteliais įžengėme į vienuolyno teritoriją. Gėlių gausa, kiemelis išklotas tašytais akmenimis. Vienuolės, nepakeldamos akių praeidavo dirbdamos įprastus darbus. Kai priėjome prie vienuolyną juosiančios tvoros – vaizdas užėmė kvapą. Visa Korinto įlankos pakrantė buvo matoma! Nameliukai, sutūpę ant kranto, priminė mažus balsvus taškelius su rausvais stogais. Tolumoje paskendę rūke kalnai it sargybiniai priminė, kad esame aukštesni nei jie.
Nedidukė varpinė ir varpas su traukimo virve. Vien tik pažiūrėjus suvokiau, jog jis naudojamas. Aplink pavėsinę – medžių paunksmė.
Kai įžengėme į bažnytėlę, pagarbiai nulenkėme galvas, uždegėme žvakutes. Visur ikonos bylojo apie autentiškumą, ramybę ir vidinio išsivalymo mintimis akimirką. Išeidami iš nuostabios, rodos ant delno sutalpinamos bažnytėlės, atėjo suvokimas, jog ir čia gyvena moterys, pamaldžios ir tikinčios taika, ramybe ir jų Dievu.
Pasivaišinę tradiciniais saldumynais ir išgėrę vandens, sėdome į automobilį. Pravažiavome kapinaites ir pradėjome leistis nuo Panagijos kalno. Šį kartą pasijutau stipri ir baimės dingo, nes Kostas vairavo jau greičiau, tačiau atsakingai. Tačiau aš visą kelią jam murmėjau: „Kostas alpinistas, ralistas!“
Tačiau ir čia nesibaigė mūsų nuotykis. Kaip supratome, mūsų palydovas nutarė mus nuvežti parodyti draugo arklius. Rodau rankomis, ar bus zigzagai ir kalnai, o šis šypsodamasis sako: „Lygu lygu“. Tada linktelėjus ir mums pritarus veža mus vėl… į kalną. Aš sakau, kad tai kalnas, o šis vis šypsosi sakydamas „lygu lygu“. Be abejo, vėl zigzagavimas, tačiau kalnuose įsikūrę gyventojai ir pakankamai prabangūs namai. Tolėliau už posūkio asfaltu (visi keliai asfaltuoti, net ir į Panagijos kalną) nuvinguriavo gyvatė. Aš, apsimetusi, kad nematau, rankomis rodau klausdama, ar yra gyvačių, o Kostas purto galvą sakydamas, kad nėra. Supratau, kad nenorėjo mūsų gąsdinti. Nuvežęs prie arklių, mūsų palydovas išdidžiai juos rodė, nes čia arkliai, pasirodo, prabanga.
Taigi pasivažinėję keliais po kalnus grįžome. Ekskursija, kurią mums pravedė, buvo gana įdomi ir pilna nuotykių.
O gyvenome pas puikią šeimininkę Kristine. Ji vis vaišino mandarinais, apelsinais, greipfrutais, ką tik nuskintais nuo medžio. O iškilmingai vakarienei – puikus mėsos ir bulvių derinys. Jokiu būdu neįstengėme įveikti, tačiau tai buvo veršiena su jų kraštui būdingais prieskoniais.
O pati Kristine labai myli rožes ir kitas gėles, jas kaskart kalbina, glosto. Jos darželyje kalbėjome gestais ir supratome viena kitą.
Jei nemoki kalbos – gali kalbėti tarptautine ir gestų
Taigi buvo nelinksma man istorija, užsibaigusi linksmai. Kadangi pakrantė – ne smėlis, o akmenukai, pabraidžiusi neatidžiai nusivaliau pėdas. Po kurio laiko pajutau skausmą, nors ir nedidelį, bet jau buvo pritrinta pūslė. Parklibikščiavau namo. Pleistro turiu, bet reikėtų dar kažko gydymui. Prisiminiau, kad ypač gerai alijošius. Šalia šeimininkės gyvenanti senyva kaimynė, auginanti ne tik gėles, bet ir didelius alijošius, kaip tik laistė savo gėlyną. Kadangi aš nemoku graikiškai, o ši, be abejo, nei lietuviškai, nei angliškai, nutariau išbandyti savo gebėjimus. Priėjusi prie moteriškaitės aš sakau: „Aptheka – aloe – popa“ (rodau koją). Ši iškart suprato mano prašymą ir nupjovė alijošiaus lapų, parodydama, kaip su juo elgtis. Tai buvo mažas atradimas, kuris mane linksmino visą laiką.
