Petras Navickas
Lapkričio 1-oji – Visų šventųjų diena. Nutariau pėsčiomis pasiekti kapines, esančias tarp Prienų ir Birštono. „Sveikatos dar turiu“, – pagalvojau ir susidėjęs į krepšelį keturias žvakes stikliniuose indeliuose, pėdinti nutariau Vilniaus gatve. Pamislijau, kad daug automobilių važiuos, o čia saugu, nors ir tolėliau.
Taigis, einu einu ir kuo toliau – tuo tamsiau. „Ir velnias mane nešė į tą galerą“, – mintyse save keikiau, bet vis tiek žingsniavau toliau. Šliūrinu šliūrinu, o čia prazvimbia vienas automobilis, po to kitas. Apžlibino mane jų šviesos. Tačiau nesustojau, pėdinau toliau. Tamsu tamsu, nors pirštu į akį durk. Prie kelio stovinčiuose namuose blausiai šviečiančios šviesos priminė posakį, jog šlepsiu it ežiukas rūke. Taip jau beveik praėjau tą nelemtą gatvę ir… atsitik tu man, koja užkliuvo už besivoliojančios šakos. Trinkt ant pilvo ir guliu! Apsičiupinėjau, ar kaulai savo vietoje, pirštu pasitaisiau beiškrentantį dantų protezėlį. Bijau keltis, nes mano krepšelis plyšo nuo smūgio, o žvakės voliojasi tai pakelėje, tai ant kelio. Šliaužiodamas šiaip taip susirinkau savo turtelį ir keturiomis pradėjau keliauti kapinių link. Tik vėliau vieną žvakę užsidegiau, kad bent šiek tiek jausčiausi saugiau. Negalvokit, atšvaitais it Kalėdų eglutė buvau apsikarstęs, bet kokia iš jų nauda, kad tamsu kaip urve.
Keliaudamas keturiomis pagalvojau, kad gerai, kai kiti turi automobilius, bet ką daryti kitiems? Gatvė jungia dvi savivaldybes, bet šis kelias užmirštas ir „apkastas“. Kažin, o kaip jaustis tiems, kurie čia gyvena? Gerai pamislijus, matyt, sutemus iš namų gyventojai nekelia kojos, nes, ką žinai, gal ir jie ne kartą keturiomis namo keliavo esant tamsiam paros metui, nes tik tokiu būdu saugiausia pasiekti namučius ar nukakti iki apšviestos pagrindinės gatvės.
