Jonas Kavaliauskas
Pasakysiu atvirai. Esu namisėda ir mane kur nors ištraukti ir nustebinti sudėtinga. Bet šį kartą iš anksto suplanuota kelionė į Norvegiją mane tiesiog pakerėjo.
Skrydis į Alesundą buvo tipiškas. Tiesa, lėktuvas atskrido anksčiau numatyto laiko, bet mane pasitinkantis asmuo Norvegijoje jau buvo vietoje ir – kelionė į pusiasalį Stadlandet, kur kalnai, fiordai, kalnų ežerai ir nuo kalnų čiurlenantys kriokliukai sudaro nepakartojamą vaizdą.
Pasak mano gido, važiuojame į „pasaulio kraštą“, kurį pasiekti reikia ne tik automobilio, bet ir keltų paslaugų.
Kelyje nustebino ne vienas dalykas: vairuotojų važiavimas nepažeidžiant įstatymų, vingiuoti, bet asfaltuoti keliai, ramybė belaukiant keltų. Atskirai reikia paminėti, jog nemažai kelių tokie siauri, kad gali pravažiuoti tik vienas automobilis. Bet beveik kas 100 m taip vadinamos „kišenės“, kurios padeda prasilenkti.
Atvykimo diena baigėsi jau už vidurnakčio, kita prasidėjo kelione per „rankytės“ pusiasalį.
Įdomiausia tai, kad visos kelionės vyksta tarp kalnų, nuo kurių lyg siūlai driekiasi šaltiniai, apačioje virstantys kriokliais. O atvykus į šlovingąją Vestkapp viršūnę, kuri buvo apgaubta rūko, vėjas blaškė ne tik plaukus, bet ir visą kūną, tarsi savanorišką gamtos stichijos įkaitą.
Nusileidi nuo vieno kalno, o už posūkio jau driekiasi keliukas į kitą, kurio papėdėje jūra skalauja ant kranto išmėtytus akmenys. Vaizdas užburiantis. Iš kitos pusės, jauti visišką ramybę, nes supranti, jog tavo buvimas tarp gamtos sukurtų peizažų sustabdo laiką ir tu pats tampi aplink esančių kalnų dalimi.
Būdamas šioje aplinkoje jaučiu, kad ir pats pradedu keistis, ir dinamiškas gyvenimas kažkur dingsta, užleisdamas vietą ramybei.
Kur beeini arba važiuoji, visur vanduo. Bet net ir jis skirtingas. Vienur ramus, kitur skubantis, bet pats nežinantis, kur, dar kitur kunkuliuojantis lyg virdamas. Bet visada turintis vieną bendrą savybę – veikia raminančiai.
O kaip be kalnuose besiganančių avių arba prie kelio stovinčių stirnų?
Daugiausiai nuostabos sukelia ant kalnų arba jų papėdėse pastatyti namai. Jie lyg įsilieja į bendrą kalnų peizažą ir tampa vienu kūnu.
Gyvenimas tęsiasi, o aš, patekęs į gidės Ramunės globą, ramiai plaukiu pasroviui. Gera.
