Vilija Čiapaitė
Sausio 11 d. Kauno menininkų namų Parodų salėje vyko parodos „Parafrazės. In Memoriam“ atidarymas iš Dvyliktojo Šilavoto Davatkyno plenero dalyvių kūrinių.
Karščiu alsuojančios vasaros atgarsiai per pusnis, per sniegą atsirito ten, kur menas ypač vertinamas. Tačiau ši paroda skirta žmogui, kurio dėka plenerai vis dar vyksta ir sukviečia dailininkus, kurie, kaip ir jo pradininkas a.a. Alfonas Vilpišauskas, pasiklysta dvasinės, sielos ir meno atsiskleidimo oazėje, kur Dievo palaimintame Davatkyne išsigrynina mintys, iškyla slapčiausios menininkų mintys drobėje.
Parodos atidarymo metu, į kurį susirinko gausus būrys menininkų, pažinojusių Alfonsą Vilpišauską, visų vadinamą Alfuku, atidavė pagarbos duoklę žmogui, kuris, kaip sakė poetė, Maironio lietuvių literatūros muziejaus direktorė Aldona Ruseckaitė, Davatkyne jautėsi it šeimininkas. Pasak jos, kai ateidavo pažiūrėti, kaip sekasi plenero dalyviams, čia pasitikdavo Alfukas, kuris čia jautėsi savas.
Atėjusieji į parodos atidarymą galėjo susipažinti, o buvusieji plenerų dalyviai prisiminti, per dvylika metų sukaupta archyvine medžiaga, kuri nukėlė į prisiminimų jūrą su A. Vilpišausku. Jie pasakojo, kaip jautėsi plenere.
Bene maloniausias prisiminimas, kai pasitelkus filmuotą medžiagą fotografijas galėjai pamatyti žmogų, kurio metu buvo galima nusikelti ir apžvelgti laiką, visų dvylikos plenerų veiklą, kuri neapsiriboja vien „plein–air“ sąvoka (tapymu gamtoje iš natūros).
Truputis prisiminimų…
Tapytojas A. Vilpišauskas pirmą kartą Davatkyne apsilankė ir pradėjo tapyti 2002 metais. Aura, kuri tarsi užbūrė menininką, paskatino jau 2004 metais organizuoti pirmąjį plenerą „Ir nevesk mūsų į pagundą“. Tąkart buvo pakviesti dalyvauti menininkų grupės „Angis“ atstovai. Kaip sakoma, menininkų aukuras buvo įžiebtas ir A. Vilpišauskas kasmet iki 2014 m. kuruodavo plenerus, sukviesdamas įvairių meno šakų atstovus.
Tarp jų tabalavosi makalavosi ir menininko gyslelę turintis Petras Lincevičius, kuris ne tik žvalgėsi, bet ir tapė. Užaugęs ir pajutęs meninę trauką, Petras tobulėjo ir pasirinko menininko kelią. Įžvalgi A. Vilpišausko akis pranašavo jaunajam kūrėjui gražią ateitį.
Žmogus nėra ilgaamžis. Jau paskutinio plenero metu A. Vilpišauskas sakė, jog kuratoriaus pareigybes norįs atiduoti P. Lincevičiui. Niekas negalvojo, nesusimąstė, jog menininkas matė ir jauste jautė, kad užaugino žmogų, vertą auginti jo išpuoselėtą šventąjį plenero medį.
A. Vilpišauskas kasmet iki 2014 m. kuruodavo plenerus, į juos sukviesdamas įvairių meno šakų atstovus.
Jaunas ir vingrybių išmokytas P. Lincevičius netrukus perėmė vairą į savo rankas.
Štai, kai 2015 metais plenerą kuravo jis, jau pakvietė ir daug jaunųjų menininkų. Šį kartą į plenerą „Parafrazės“ pakvietė Aušrą Andziulytę, Rimantę Butkuvę, Romualdą Čarną, Viliją Čiapaitę, Gintarę Marčiulynaitę, Eimutį Markūną, Akvilę Poškutę, Sigitą Straigį, Remigijų Treigį. Magiška aura ir maldų išmylėta vieta leido menininkams suvokti, kad A. Vilpišauskas šią vietą pasirinko ne atsitiktinai…
Beje, per dvylika metų Šilavoto plenerai įgavo kultūrinę – edukacinę kryptį: vyksta suaugusiųjų bei vaikų mokomieji užsiėmimai, kurių metu norintys supažindinami su tapymu aliejiniais dažais. Plenerai uždaromi surengiant dalyvių sukurtų kūrinių parodą Davatkyno muziejaus erdvėje. Ši A. Vilpišausko pradėta iniciatyva tapo tradicija, kuri pagyvina vietos ir regiono kultūrinę veiklą, o tai Davatkyno plenerus artina prie simpoziumo veiklos…
Parodoje eksponuojami menininkų kūriniai, kurių idėjos užgimė 2015 metų plenero metu. Paroda „Parafrazės. In Memoriam”, skirta a.a. A. Vilpišauskui ir jo veiklai Šilavoto krašte atminti, tad manau, kad tai pati gražiausia kūrėjo prisiminimo išraiška.
Amžiną atilsį jam. Gera būdavo regėti jį Davatkyno pleneruose…