Dvidešimt septynios riekutės – tiek vasario 5-ąją, Šv. Agotos dieną, palaimintos duonos buvo išdalinta buvusioms ir esamoms Kašonių ir Dukurnonių bendruomenės duonos kepėjoms.
Šiais laikais duoną Lietuvoje kepa keli šimtai kepyklų, o dar visai neseniai kone kiekvienoje kaimo troboje po visas namų kertes sklisdavo kepamos duonos kvapas ir duonkepės krosnies šiluma. Tai gerai prisimena mūsų senoliai, nuo stalo surinkdavę kiekvieną duonos trupinėlį. Prisimindami tas, kurių rankos nešė ant stalo kasdienės duonos kepalą, kartu su Kašonių bendruomenės pirmininku Dalium Kabašinsku ir Dukurnonių bendruomenės pirmininke Vida Ivanauskiene surengėme akciją – aplankėme duonos kepėjas ir jas pagerbėme, išdalindami pašventintos duonos riekutes.
Smalsu buvo, ar dar kur rasime duona kvepiančią trobą. Ir – mūsų nuostabai – iš dvidešimt septynių Kašonių, Sobuvos, Sundakų, Babiagūrų, Dukurnonių, Vošiškių, Valiūniškių, Slabados, Mediniškių, Pelekonių kaimų (tiek tą dieną po Mišių spėjome aplankyti) trobų trijose kvepėjo namine duona. Ir ne tik kvepėjo, buvome ja ir pavaišinti. Jauniausiajai duonos kepėjai Jūratei iš Kašonių kaimo – penkiasdešimt, vyriausiajai Alfonsai iš Pelekonių kaimo – devyniasdešimt ketveri. ,,Mokydama kepti duoną, mama manęs prašė įsidėmėti svarbiausią pamoką – niekada neiti prie tešlos blogos nuotaikos, kad neįminkyčiau į ją blogų emocijų“, – pasakojo Alfonsa, duoną kepti išmokusi jau dvylikos metų. „Sunku apsakyti žodžiais, kaip malonu, kai išsikepi naminės duonos ir pyragų. Gera, nes tai darai iš širdies. Kai iškepu pyragus, galiu jų nevalgyti – širdžiai gera pažiūrėti iš šono. Sunkus darbas yra tešlą minkyti, bet man patinka kepti“, – kalbėjo Onutė iš Dukurnonių. ,,Šviežiai kepamos duonos kvapas į namus pritraukia sėkmę, o netekėjusioms merginoms jis padeda privilioti patį geriausią vyrą“, – pasakojo Onutė iš Pelekonių. Net ir tada, kai garbingoje trobos vietoje stūksanti krosnis pagal paskirtį nebenaudojama, jos išgriauti senosios kepėjos neleidžia – kaip Sundakų kaime gyvenanti Marytė.
O kokių tik papročių apie šv. Agotos duoną išgirdome, nes, išskyrus Jūratę, visos aplankytos esamos ar jau buvusios duonos kepėjos – garbingo amžiaus (72–94 metų). Moterys pasakojo, kad tradiciškai tądien bažnyčioje pašventintos juodos ruginės duonos sudžiūvęs kriaukšliukas visus metus buvo laikomas prie šventųjų paveikslų. Šventinta duonelė būdavo užkišama po trobos rąstais palubėje, dedama į namo pamatus. Tokios duonos gabaliuką paslėpdavo ant krosnies, kad ugnis iš namų neišeitų ir neišplistų. Kilus perkūnijai, tokią duoną laikydavo suspaudę rankoje, kad perkūną atbaidytų. Einant sėti linų, šventintos duonos kriaukšlelis lininėje skepetaitėje pririšamas prie sėtuvės, kad linų pluoštas būtų baltesnis. Ir einant į raistą uogauti pravartu jos turėti: gyvatė po kojomis nepasipins. Taigi šventoji duonelė gina nuo visko, kas nutvilko kaip ugnis: ar kulkos, ar gyvatės kirčio.
Atokiuose kaimuose, kur šlapiuoju metų laiku keliai pravažiuojami tik pašalus, švariose, šiltose pirkiose gyvena paprastos senyvos moterėlės, kurios džiaugiasi kiekvienu į namus atvykusiu svečiu, vaišina, noriai dalijasi savo patyrimu. O gauta palaiminta duona ir įrėmintos Lietuvos nepriklausomybės akto kopijos joms suteikė vilties, kad yra reikalingos ir neužmirštos.
Danutė Bajorienė
Kašonių bibliotekininkė
