Vilija Čiapaitė
Prieššventinis laikotarpis Birštone.
Štai, Kurhauze trečiadienio popietę meno mylėtojai, gerbėjai, menininkai ir kiti, kuriems nesvetimas menas, atvyko į Arvydo Martinaičio parodos „Raudonkepuraitė ir Co“ atidarymą.
Prieš menininko pristatymą buvo laiko pasivaikščioti, įsižiūrėti ir pajusti tematiką, darbų dvasią, perskaityti akimis tai, ką norėjo menininkas pasakyti, papasakoti, atskleisti.
Pirmas įspūdis – tai tarsi menininko sielos išgryninimas, pateikimas stebėtojui – žiūrovui. Ne kiekvienas supras, kas tai yra, tačiau paveikslai apskritai savo kalba tarsi pasakoja ne tik šiuolaikinės Raudonkepuraitės istoriją, bet kartu ir menininkas dalyvauja tame procese. Akyla jo akis vis tik į savo darbų pasaką įneša savotiškų naujovių, o gal, sakyčiau, naujų personažų, kurie stebina savo buvimu pačiose neįtikimiausiose vietose. Štai pabaisiukas, zuikis ir kiti. Dar daug personažų menininko vaizdinėje pasakoje gali atrasti, tačiau jie suteikia darbams savotišką ekspresiją ir gaivališkumą.
Tegaliu pasakyti, jog menininko darbuose yra daug ryškios raudonos spalvos, kuri puikiai dera, kaip nebūtų keista, su mėlyna, o jei kai kuriuose darbuose raudonos spalvos nėra, menininkas tai išsprendžia labai paprastai – sumaišo raudoną spalva su mėlyna ir taip mus pradžiugina puikiu violetiniu atspalviu. O violetine spalva ir savo išmoningumu Arvydas tarsi sako: „Čia mano paslaptis, kuri kol kas tabu“.
Daugelis personažų tarsi keliauja… kartojasi, tarsi tęsia pasakojimą, o kuo toliau keliauja, tuo labiau stebiesi menininko išradingumu…
Apie parodos autorių
Arvydas Martinaitis gimė 1971 kovo 9 d. Kaune. Studijavo Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, tapybos mokėsi pas dėstytoją Aušrą Barzdukaitę-Vaitkūnienę, vėliau tęsė mokslus Vilniaus dailės akademijoje pas profesorių Povilą Ričardą Vaitiekūną.
Baigęs mokslus aštuonetą metų dėstė Kauno kolegijos J. Vienožinskio Menų fakultete, o vėliau buvo Dailės katedros vedėjas.
