Jonas Kavaliauskas
Ir dar kartą apie švietimo darkymą ir nemeilę kaimui. Švietimo funkcionieriai sugalvojo, jog gimnazijų 11 klasėse turi būti ne mažiau kaip 21 gimnazistas. Matyt, šios nuostatos kūrėjai dažnai žaidžia Blackjack žaidimą ir įsitikinę, jog šis magiškas skaičius mus išgelbės ir padarys protingiausiais pasaulyje.
Vargu, nes šis nepamatuotas reikalavimas išguis iš kaimo vietovių vidurinį ugdymą, vėliau – pagrindinį, o dar vėliau išvis paliks miestelius ir kaimus be mokyklų. Neseniai dar kartą perskaičiau Algimanto Čekuolio knygą „Faktai ir šypsenos“, kurioje nemažai rašoma apie švietimo svarbą ir koks turi būti santykis mokytojo ir mokinio klasėje. Ir ten aiškiai parašyta, jog mokslininkai ir atlikti tyrimai rodo, kad geriausi rezultatai pasiekiami, kai mokytojas pamokos metu dirba su 13–17 mokinių. Kuo jų daugiau, tuo pasiekimai prastesni.
Bet mūsų švietimo sistemos kūrėjams nė motais, svarbu, kad šis skaičius atitinka jų sugalvotą sistemą, o tam, kad būtų dar įtikinamiau, sugalvojo, jog 21 geriausiai tinka profiliavimui arba dalykų pasirinkimui. Nesąmonė ir tiek.
Jauni, progresyvūs gimnazijų vadovai tvirtina, jog profiliavimo sistema tvarkingai gali veikti ir jei klasėje yra 12 mokinių. Bet kam teoretikams klausyti praktikų? Jie gi turi atidirbti už savo atlyginimus, o lengviausia – sugalvoti sistemą ir ją bandyti įgyvendinti, sugriaunant viską savo kelyje.
Leiskit mokytojams dirbti laisvai, kurti, neperkrauti ataskaitomis ir popierizmu ir tada atsiras rezultatai. Mes – protinga tauta, bet įvairūs suvaržymai neleidžia pilnai atsiskleisti. Mokytojas privalo išaiškinti mokinio gebėjimus ir juos lavinti, bet ar gali jis tai daryti, kai klasėje per 20 mokinių? Aišku, kad net fiziškai negali, bet švietimo teoretikai laikosi savo baslio.
Valstybiniai švietimo „išganytojai“ elgiasi taip, kaip sovietai pokario metais su lietuviais. Tik tie varė į Sibirą, o mūsiškiai – visus į miestus.
O kur mūsų politinis elitas? Kur Seimas, kurį renka žmonės? Vienodos sąlygos – ne skaičius klasėje, o tinkamai organizuotas ugdymo procesas ir meilė savo kraštui.
Kodėl toks valdančiųjų noras viską naikinti – sveikatos apsaugą, policiją, bibliotekas, o dabar ir švietimą? Gal laikas sustoti ir baigti savo krašto naikinimą.
Su Švietimo ir sporto ministerija viskas aišku. Jiems kaimas – tai tuščios trobos ir benamiai šunys ir katės. O kaip p. Šimonytės vyriausybė? Norėtųsi priminti ir Seimo pirmininkei, kad Seimą renka žmonės, gyvenantys visoje šalyje, o ne tik Vilniuje. O kur žmonių išrinkto Prezidento žodis?
Gal atėjo laikas ne tik mokytojams, bet ir visiems šalies gyventojams išeiti į gatves ir sustabdyti kaimo mokyklų uždarymo vajų.
