Komentaras
Ignas Kasperavičius
Kas ketverius metus daugiau nei pusė šalies gyventojų išdidžiai rikiuojasi prie balsavimo urnų ir renka išrinktuosius. O jų, norinčiųjų tapti reikšmingais, labai daug. Partijos skirtingos, bet veidai beveik tie patys. Ką mes renkame? Kaimynus, gerus žmones, partiečius, o dar tuos, kurie pažada „dangaus kruopų“.
Programos visų grupelių panašios ir, aišku, atitinka renkančiųjų lūkesčius. Bet praeina rinkimai, baigiasi pažadai ir tie, kurie teigė, jog atstovaus mus, nusiramina ir jaučiasi naudingi kilnodami rankas ar spausdami mygtukus. Bet beveik netenka girdėti, kad visi pultų siūlyti įstatymų projektus ar idėjas, kaip pagerinti juos rinkusių žmonių gyvenimus.
Deja, bet dažniausiai mūsų išrinktųjų rankų pakėlimas priklauso jau nuo kitų pažadų. Pažadų geresnio darbo pačiam, aplinkai ar reikalingam žmogui. Gal kam nors iškyla klausimas, ar yra tų, kurie daro kažką gero? Taip, yra. Bet jų tikrai mažuma. Kodėl gi taip atsitinka? Atsakymas paprastas. Eina į rinkimus ne pats kandidatas, o kompanija, kuriai jis priklauso. Ir ta kompanija turi vedlį. Geresnį, blogesnį, bet vedlį. O jau apie jį formuojasi įvairiaspalvis kolektyvas, kuris pasitiki vedliu visa širdimi ir jam nesvarbūs jo veiksmai, arba tie, kuriems tas pats, su kuo ir kaip, bet patekti į išsvajotąjį ratą.
Eina ir asmenybės, bet dažnai žmonės jas tapatina su jas palaikančiomis partijomis ir viskas grįžta į įprastą vagą.
Ir ką, manot, tokia kompanija, atėjusi į valdžią, gali ką nors reikšmingo padaryti? Vargu, nes jie toliau savo nosies nieko nemato. Užtat ir bėga įvykiams iš paskos, o įsismarkavę puola bėgti greičiau nei reikia ir atsiduria ten, kur mato tik save, o tie, kurie už jį balsavo, visiškai nesvarbūs.
Pažvelgus, ką jie kalba ir apie ką, supranti, kad jie gyvena savo siaurame pasaulėlyje, bet užtat turi galimybę ir svertus valdyti mūsų visų suneštus turtus bei nepamiršta pirmiausiai apdalinti save ir savą aplinką. O paskui, jei liks, ir tuos, kuriems buvo pažadėta ar priklauso.
Deja, jie pamiršta, jog pjauti šaką, ant kurios sėdi, pavojinga, nes gali kartu nukristi ir susilaužyti sprandą. Gerai būtų tik sau, bet dažniausiai kartu krenta ir nieko dėti, ir kurie neturi jėgų atsigauti.
Taip ir gyvenam. Tikim, pamirštam skriaudas ir vėl renkam.
Greitai vėl eisime prie rinkimų urnų ir turėsime nuspręsti, kam patikėti savo gyvenimą ir šalies ateitį. Prieš balsuodami, pamąstykime apie tai, jog jūsų balsas gali būti lemiamas.
