Kalėdos – viena iš dviejų svarbiausių krikščionių švenčių, pradėta švęsti dar anksčiau negu prieš 2 tūkstančius metų. Kristaus mokiniai pernešė jo mokymą į Europą tada, kai ji buvo valdoma romėnų. Gruodžio 25-ją romėnai švęsdavo saulės gimimo arba žiemos solsticijos dieną.
Krikščionybė plėtėsi ir pagoniškoji šventė tapo krikščioniškąja. Apie 336 mūsų eros metus Kalėdos buvo pradėtos švęsti Romoje, pasiskolinusios kai kuriuos papročius iš romėnų. Viena iš jų – saturnalija, metinė šventė Saturno garbei. Ji buvo švenčiama gruodžio 17 dieną, tai buvo puotų ir dovanų dovanojimo metas.
Romėnų Naujieji metai, švenčiami sausio 1 dieną, taip pat davė Kalėdoms tradicijų. Namai buvo puošiami amžinai žaliuojančių medžių šakelėmis ir šviesomis. Vaikams ir vargšams buvo dovanojamos dovanos. Amžinai žaliuojantys medžiai ir kiti žalumynai buvo naudojami kaip amžino gyvenimo simboliai ir prieš romėnus, tai atėjo iš Egipto, Kinijos ir hebrajų laikų.
Šalys skolinosi Kalėdų tradicijas viena iš kitos. Skandinavijoje (Švedija, Suomija, Norvegija ir Danija) buvo puošiami namai ir klėtys žaliomis šakomis, norint naujaisiais metais išbaidyti velnius. Paukščiams buvo padedama maisto po egle. Daug tradicijų atnešė vokiečiai. Jie kepdavo specialų kalėdinį pyragą, sodindavo eglutes, siųsdavo sveikinimus, dovanojo dovanas. Nuo tada ir atsirado pirmosios kalėdinės atvirutės. Vokietijoje statydavo kalėdines egles prie įėjimo į namą – taip gimė kalėdinės eglės tradicija.
Kalėdos buvo kilnojama šventė ir švenčiama įvairiose šalyse ne visai vienu metu. Gruodžio 25 diena buvo parinkta ketvirtajame šio amžiaus šimtmetyje popiežiaus Julijaus I, nes tai buvo susiję su žiemos solsticijos arba saulės grįžimo švente, kurią šventė pagonys. Buvo ketinama pagonišką šventę pakeisti krikščioniškąja. 1582 m. kalendorius buvo pasuktas atgal, pereinant nuo Julijaus prie Grigaliaus, arba Grigorijano, kaip vadinama kitose šalyse, kalendoriaus.
Kalėdos – gerų palinkėjimų ir vilčių išsipildymo metas. Ugnis ir šviesa – šilumos ir ilgo gyvenimo simbolis, visada buvo ir žiemos švenčių simbolis, tiek pagonių, tiek krikščionių. Šiandien puošiame namus žvakėmis ir lempučių girliandomis. Ir kokios bebūtų kitų šalių Kalėdų tradicijos, mes turime savas: nieko nėra romantiškesnio Kūčių vakarą, kaip židinio šviesa prie apkrauto Kūčių valgiais stalo, viltis ir laukimas kažko stebuklingo besikeičiančioje metų kaitoje. Daugelis tradicijų, susijusių su Kalėdomis (dovanų dovanojimas, pliauskos deginimas, linksmų kalėdinių giesmių giedojimas, eglės puošimas), sugrįžta. Gimsta ir daug naujų.
Jau antri metai ir Belevičių gatvės gyventojai Veiveriuose paskutinį sekmadienį prieš Kūčias susiburia draugėn ir papuošia bendrą eglutę. Šiais metais smagiai besidarbuojančius aplankė ir Kalėdų Senelis, patikinęs, kad nepaisant sniego trūkumo jis būtinai ateis į visus namus.
Gražiausia kalėdinė dovana – tai bendravimas ir dėmesys artimui. Jei gebėsime šiomis dovanomis vieni kitus apdalinti – metai bus gražūs, dosnūs ir laimingi.
Daiva Venslovienė
