Vilija Čiapaitė
Ilgas šventinis laikotarpis daugelį vertė pramankštinti kojas. Juk norisi ne tik sėdėti namuose, bet ir eiti į svečius. Mažiausieji jau tiek prisivalgė saldumynų, jog noras pamatyti kažką nepakartojamo ir įspūdingo juos masino kartu su tėveliais nukakti į Birštono kultūros centrą.
Vangiai rinkosi maži ir dideli. Už lango asfaltą ir susirinkusius prausė žiemos lietus, tačiau visgi nemažas būrelis laukė kalėdinių stebuklų su Seneliu ir Snieguole. Man pačiai buvo smalsu, nes vien tik pamačius Kalėdų Senelį pasijutau vaiku, kuris kiekvienais metais jo laukdavo. Be abejo, malonu buvo gauti dovanų, tačiau išdykėliškai patraukus vatinę barzdą ir pamačius kaimyno ar tėvo veidą, stebuklas, kad yra tikras Kalėdų Senelis, išnykdavo kaip dūmas. Vis dėlto, kad ir kaip būtų, tačiau laukiau to tikrojo Senelio su žila barzda, kuris, pasisodinęs ant kelių pakalbintų, paprašytų padeklamuoti eilėraštį. Patikėkit, ir dabar aš jo laukiu…
Taigi, į fojė atkaukšėjo tikrų tikriausias Kalėdų Senelis. Toks plepus, linksmas ir nepakartojamas. Mažieji atsargiai žvelgė į Senelį, o įsidrąsinę bandė pakalbinti. Charizmatiškasis senelis paprašė pakviesti Snieguolę, kuri, kaip jis sakė, labai mėgstanti prilipti prie televizoriaus. Visi kartu balsu šaukė „Snieguole, Snieguole!”. Ir pagaliau mažoji Kalėdų Senelio padėjėja atskubėjo, apsitaisiusi pirato rūbais ir su stora virve ant peties. Kai kam atėmė žadą, o kiti nustebę žiūrėjo į tokią Snieguolę. O ši, supratusi, jog daugeliui įdomu, kodėl ji taip keistai apsirengusi, paaiškino, jog žiūrėjusi filmą ir jai taip patikęs pirato įvaizdis, jog panoro juo pasipuošti. Snieguolė ir čia pasielgė piratiškai. Ištiesė virvę, o vaikus pakvietė pasidalinti į dvi komandas ir varžytis. To ir tereikėjo. Vaikai traukė virvę, o ši, kaip įbesta – nei į vieną nei į kitą pusę. Bendrai buvo nutarta, jog abiejų komandų jėgos lygios. Taigi ir čia nugalėjo gera nuotaika. Snieguolei piratei vis nedavė ramybės kitas filmas ir ši išskubėjo, o Kalėdų Senelis sukvietė aplink save vaikus. Šiems iš savo stebuklingo maišo padalino tikrų tikriausių sniego gniūžčių ir jomis vaikai pradėjo svaidytis. Juokas, gera nuotaika! Netrukus pasigedę Snieguolės vėl ją pakvietė, o ši, pasipuošusi Pelenės – princesės rūbais atskubėjo pasidžiaugti savo išradingumu. Ir vėl vaikai kraipė galvas, bet pasiūlius pasimokyti kavalierių ir panelių pasisveikinimo reveransų – niekas neatsisakė. Šioje pamokoje dalyvavo ne tik mažiausieji, bet ir vyresnieji. Bet ir čia Pelenei – Snieguolei pabodo, išeidama pasakė, jog dar vienas filmas ją labai sudomino. Kol Snieguolė žiūrėjo filmą, vaikai sustojo ratelin ir su Seneliu žaidė nuotaikingą žaidimą su žaisliniu elniuku Rudolfu. Linksmas juokas, šaunūs palinkėjimai ir šypsenos – tai, ko reikia tokią šventinę dieną.
Pagaliau buvo vėl pakviesta Snieguolė. Šį kartą mažoji padauža, apsirengusi desantininko kombinezonu kūlversčiu atsirito pas vaikus. Vaikai kraipė galvas, bet šiai pasiūlius su muzika perlįsti po ištempta virve – sulaukė daug pasekėjų. Kas pasilenkę, kas pilvu šliaužė, kas bandė išsirietę įveikti kliūtį. Ir čia gera nuotaika, ir linksmi juokeliai. Pagaliau ne tik Kalėdų Senelio, bet ir vaikų paprašyta sugrįžti kaip tikra Snieguolė, desantininkė iškurnėjo.
Netrukus pas vaikus atėjo tikroji Snieguolė, o ši šelmiškai nusišypsojusi pakvietė pasitikti jos draugus – Transformerius. O čia ir prasidėjo vaikų džiaugsmas susitikti su jiems gerai žinomų filmų herojais. Šie, eidami su kiekvienu žingsniu leido specifinius garsus, mirksinčios ir degančios lemputės magiškai traukė vaikus bent piršteliu paliesti, paimti už rankos. Šis Kalėdų Senelio ir Snieguolės stebuklas vaikams atėmė amą, o taip pat ir tėveliams, seneliams. Pakalbinti Transformeriai prakalbo tik jiems būdinga kalba. Visi nuščiuvo, tesigirdėjo tik jie. Ir kaip visi džiaugėsi neaiškiai, vos suprantamai pasakytais žodžiais „Su Naujais metais”! Trumpa pažintis baigėsi ir pagaliau visi, kas norėjo, galėjo nusifotografuoti su šiais gigantais.
Kai visi išsiskirstė, Transformeriai, lėtai skleisdami specifinį garsą einant, patraukė namų link, o aš, kaip tas išdykęs vaikas, bandžiau koja kojon žengti su jais, taip pradžiugindama save, kad vis dar noriu trumpam tapti vaiku, norinčiu vaikiškai paišdykauti ir sulaukti tikrų tikriausio Kalėdų Senelio.
