1940-1952 m. krašto istoriniame laikotarpyje Šventos Kalėdos kiekvienais metais buvo švenčiamos labai sielvartingai, prie Kūčių stalo buvo prisimenamos kiekvienos šeimos netektys. Vieni kalėdaitį laužė ir dalijosi su kitais baimės ir sovietinio teroro sukaustytoje gimtoje Lietuvoje, šeimos sambūryje, kiti – partizanų žeminėse, treti – kryželį pasidarę iš medžio šakelių, o savame Kūčių stale duonos kriaukšleliu ir atliekama bulve tarsi kalėdaičiu dalijosi tolimose sovietų šalčio žemėse. Dar vieni, išvengę baltų meškų, atsidūrė toli nuo Lietuvos, užjūryje, praradę viltį į Tėvynę sugrįžti. Daug kur Kūčių vakare buvo puošiama eglutė, daug kur jos ir nebuvo. Kalėdinės eglutės tradicija tuo metu nublanko, svarbiausia buvo susikaupti, melsti Aukščiausiąjį, kad kiekvienas šiame istorijos pragare galėtų sulaukti kitų Kalėdų. Linksmybėms, džiaugsmo protrūkiams erdvės beveik nebeliko…
1940 m. sovietų okupantai dar nebedraudė Kalėdų šventimo, bet visus agitavo per Kalėdas dirbti. Tą agitaciją lietuvių tauta, išskyrus kai kuriuos pataikūnus, ignoravo. Lietuvos karininkai ir kareiviai, šventę Kalėdas, jau buvo įrašyti į juodąją „liaudies priešų“ knygą ir 1941 metais išvežti mirčiai į Norilską ir kitur.
1941 m. Kalėdų išvakarėse kraštas gedėjo 18500 pirmųjų krašto tremtinių ir 1941 m. birželio sukilime žuvusių karo sukilėlių. Kraštas dar buvo neatsigavęs po holokausto tragedijos.
1941 metų Kalėdos Birštone
Šioje gedulingoje nuotaikoje šiek tiek skaidresnė buvo Birštono nuotaika. Prieš 1941 m. Kūčias Birštone susirinko apie 200 vermachto karininkų ir kareivių, sužeistų ir grįžusių pailsėti iš rytų fronto. Ramus Kūčių vakaras ir linksma kalėdinė šventė vyko Birštono kurhauze. Jame stovėjo išpuošta didelė eglė, atvežta iš apylinkių. Šokiams grojo gramofonas. Su vokiečiais šoko kurhauzo darbuotojos.
Birštono prestižas tarp vermachto kareivių ir karininkų buvo labai aukštas. 1941 m. rugsėjį vokiečių kareivis Jochanas Rovinski, susižavėjęs Birštonu, savo įspūdžius aprašė pronacistiniame dienraštyje „Į laisvę“. Birštono kurortą vokiečių kareivis pavadino Nemuno pakrančių žemčiūgu („Į laisvę“, 1941 m. rugsėjo mėn. 6 d., nr.65, p.4). Raudonojo Kryžiaus administracija, norėdama gauti palankumo iš okupacinės administracijos, organizavo kurhauze vermachto tarnybai grandiozinį operinės muzikos koncertą. Iki tol dar tokio koncerto nebuvo būta. „Vakar Birštonas neperdedamai iškėlė tikrą kultūros ir meno šventę. Atvykusieji iš Kauno ir kitur turėjo progos susipažinti su gydyklomis, įrengimais ir kitka. Meno šventė leido vokiečių kareiviams negirdėjusiems lietuvių dainų, nemačiusiems lietuvių šokių visai tai išgirsti ir pamatyti scenoje. Koncerto programą vykdė mūsų pajėgiausios jėgos, pradedant mūsų operos žymiausiomis solistėmis Jonuškaite, Dambrauskaite, solistu Mažeika ir pačiu Kipru Petrausku. Negalėdami kiekvienos dainos čia atskirai apibūdinti paminėsime, kad visi solistai be kitų dainų, padainavo po vieną liaudies dainą. Labiausiai publikai patiko, o taip pat besiilsintiems vokiečių kareiviams, kurių nuotaiką ypač stebėjome Kiprui Petrauskui padainavus liaudies dainą apie graudžiai verkiančią lietuvių motulę“ („Į laisvę“, 1941 m. rugsėjo 9 d., nr.67, p.3). „Besiilsintieji vokiečių kareiviai, kurių buvo pilnutėlė salė, negailėjo dainininkams katučių, o kai kur dainininkų balsai sulaukdavo smarkių ovacijų. Kai kurie kariai pareiškė ir apibūdino lietuviškos dainos nuotaiką vienu žodžiu „Wunderbar“, tai yra nuostabiai gražiai“ (Ten pat). Susirinkusiems taip pat paliko malonų įspūdį klasikinių operų arijos, kurias jie iškarto atpažino, ir ypač lietuvių tautiniai šokiai „Kepurinė“, „Blezdingėlė“. Solistai ir šokėjai koncerto pabaigoje sulaukė ilgai nesibaigiančių plojimų ir pritarimo šūksnių.
Instrukcijos Kalėdų eglutės priežiūrai
Okupacinė administracija reikalavo laikytis griežtos tvarkos, ypač užtikrinant priešgaisrinę apsaugą. Reaguodama į tai, Lietuvos ugniagesių organizacijų sąjunga paruošė eglučių naudojimo taisykles. Jos buvo daugiau taikomos papuoštoms eglutėms mokyklų, ligoninių, valsčių buveinėse.
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
