Skriaudžių buities muziejaus muziejininkė Kristina Pažėrienė, Vilija Čiapaitė
Pavasaris jau alsuoja į nugaras. Dienos ilgėja, o kartais iš po debesies išnirusi saulė paglosto medžių šakas, arimą, apsnūdusias pievas.
Užgavėnės, tai žiemos virsmo į pavasarį šventė, žiemos palydos ir pavasario žadinimas, linksma ir triukšminga šventė, kuomet švenčiama likus 7 savaitėms (46 dienoms) iki Velykų.
Ja prasideda priešvelykinio susitelkimo metas – Gavėnia. Nors šventės ištakos pagoniškos, tačiau dabar glaudžiai susietos su kriščionybe. Per Užgavėnes leidžiamą paskutinį kartą gausiai ir riebiai pavalgyti, nes kitą dieną prasideda pasninkas.
Ir dabar vis dar tikima, kad jei per Užgavėnes daug ir sočiai valgysi, tai būsi sotus ir stiprus visus metus. Tą dieną valgoma nuo 7 iki 12 kartų. Tačiau jau kitą dieną prasideda Gavėnia, trunkanti iki Velykų. Šiuo laikotarpiu skatinama pasninkauti, nevalgyti mėsos, laikytis rimties.
Be abejo, kokios Užgavėnios be linksmybių!
Jau daugelis pastebėjo, kad žiema turi įprotį užsibūti, nors ir nepageidaujama, nusibodusi, tad Veiverių krašto žmonės nutarė, kad reikia mandagiai parodyti jai kelią namo.
Puikiai tai padaryta vasario 19 d. Skriaudžių buities muziejaus prieigose. Kiemelį užplūdo liaudiško humoro grožiu ir kūrybingumu žavinčios Užgavėnių karnavalo linksmybės.
Pasak organizatorių, kainavo, tai kainavo, bet oras buvo geras užsakytas, lietus išvaikytas, saulės spinduliai šildė vėjo gairinamus susirinkusiųjų veidus. Kokių tik spalvingų asmenybių nebuvo prisirinkę tą popietę!“
Atvyko žydas Moišė, ožką su ožkiuku ir blusas parduoti bandęs, galybė čigonų ir čigonių, gražų gyvenimą už papildomą mokestį pranašavusių, ubagų, velnių, raganų, giltinių. Kadangi oras permainingas ir virusai aplink siaučia, o ir šiaip žmonių sveikatos būklė nėra pati geriausia, tai ir gydytoja – seselė nepagailėjo savo brangaus laiko visiems „gydyti“.
Čia buvo smagūs „rinkiminės kampanijos“ apmokymai. Ir nieko keisto, juk gerą „merą“ išsirinkti reikia. Po ilgų debatų, tautai apsvarsčius visus kandidatus, buvo išrinktas naujasis meras Kanapinis, iš posto po ilgos ir nuožmios kovos išstūmęs Lašininį. Labai jau ilgai pastarasis užsisėdėjęs buvo,visi permainų į šiltesnę pusę norėjo.
Šventėje buvo gausu triukšmingų šokių ir dainų su ansambliais bei kapelomis.
Įvairiomis kaukėmis apsitaisę Užgavėnių šventės dalyviai trypė, krėtė pokštus, muzikavo, dainavo ir triukšmavo, taip žadindami pavasarį ir baidydami žiemos demonus. Persirengėliai kvietė svečius išbandyti savo gebėjimus ir sudalyvauti šventiniuose žaidimuose: virvės tempime, rąsto pjovime, šokinėjime maišuose, bėgime per šiaudų „kitkas“ ir daug kitų. Šėliojo, kvailiojo žmonės, net kai kuriose rungtyse didžiulė konkurencija buvo, tačiau visur laimėjo draugystė, linksmybės ir gera nuotaika. Beje, žaidimų nugalėtojai buvo apdovanoti prizais – „baronkomis“ ir saldainiais!
Kad būtų geri metai – netrūko sočių valgių, kuriais vaišino Veiverių seniūnijos bendruomenės. Visiems užteko skaniausių blynų, gardžiausios žirnių košės, išskirtinio šernienos troškinio.
Visas linksmybes stebėjo Morė. Oi, kaip magėjo jai duoti į kulnus, bet, kaip žinia, ji dirbtinė, tad tik vartė akis ir tikėjosi, kad per linksmybes bus pamiršta. Tačiau juk tikima, kad Morės deginimas sietinas su žiemos personifikacija. Senovėje ir net dabar tikima, kad Morės deginimas padės išvaryti žiemą ir prisišaukti pavasarį!
Šventė buvo tokia triukšminga, jog Morė sudegė greitai. Visi džiūgavo sakydami, jog žiema tikrai turėtų labai greitai pabėgti, o jos vietą užimtų pavasaris! Tačiau, kaip žinia, laikas visagalis, ir pagyvensim – pamatysim!
Linksmybės baigėsi, Morės pelenus išvaikė vėjai, tačiau šventės dalyviai linksmai nusiteikę skirstėsi, o dar kai kas ir „baronką“ grauždamas namolio ėjo, geras naujienas apie šventę nešdami.
