Vilija Čiapaitė
Prienų krašto muziejuje akis vartydamos Morės laukė svečių, nes žinojo, kad teks į dausas keliauti ir taip su degančiais padurkais žiemą išsinešti. Rinkosi į muziejaus kiemą tiek dideli, tiek maži, viliojo prikimšti pilvus riebių blynų, o dar ir grietinės, spirgučių ar uogienės storai užtepti. Morėms blynai nė motais, tik bandė savo apžavus paskleisti ir gyvos iš kiemo pasprukti. Bet kur čia pabėgsi, nes žmonių šokiai, blynai, muzika jas pačias užliūliavo…
Pakampėmis Lašininis ir Kanapinis čiužinėjo ir vienas kitą kovon kvietė. Pašalėje susitikę maišais kupras tvatino ir bandė vienas kitą nurungti. Ką čia Lašininiui kovą laimėti, kai liesas ir tvirtas Kanapinis judrumu ir išradingumu jį į ožio ragą surietęs visus žaidimuosna pakvietė. Lašininis vis per petį žvalgydamasis stebėjo veiksmą muziejaus kieme.
Šėliojimai ir kitokios pramogos
Medicinos seselės „vaistais“ sušildydavo sušalusius, o alkanus vesdavo pas gaspadines blynų valgyti. O kieme vienas per kitą žaidimus žaisti pradėjo tiek vyresnieji, tiek vaikai.
Į medžio trinką vieniems reikėjo metalinį strypą medine malka įkalti, tai pelų pusmaišiais atsistojus vienas kitą tvotinti, kad kuris nusiridentų… Bene daugiausiai susidomėjimo sulaukė virvės traukimo rungtis. Čia vaikai kartu su persirengėliais vienas kitą traukė. Lakstė po kiemą raganos, vilkas, velniukai, o višta net papūtus pagurklį kartu šėliojo. Linksmybės ir gardūs priziniai riestainiai kaipmat buvo suvalgyti, o seselių „vaistais“ užgeriant dar labiau nuotaiką kėlė. Prikimštais pilvais ir šokti visi panoro. Oi, šoko tiek dideli, tiek maži, sukosi ratelyje, vienas kitą taip linksmindami!
Šurmulingai ir linksmai kvailiojant buvo išrinkta ir pati pačiausia Morė, kurias pristatė bendruomenės. Ir atsitik tu man, kad pačia gražiausia buvo paskelbta Dvariuko Morė, kuri dar kurį laiką vartys akis ir lauks lankytojų, primindama, kad ji pati gražiausia ir pati pačiausia…
Tamsai pradėjus gaubti dangų, įsišėliojusieji nutarė, kad laikas Morei atlikti savo misiją – išvyti žiemą, kad saulė pradėtų dangumi ridinėtis, kad žaluma žemę papuoštų. Visi būriu nunešė ją į pievą ir šaukdami „Žiema, žiema, lauk iš kiemo!“ padegė, kad ši nedorėlę žiemą išvytų ir pelenais ją paverstų.
Morė tik tik užsiliepsnojo, žiežirbos į dangų pakilo, tačiau net degdama iš dangaus saujelę snieguolių pasiuntė, kad žinotų žmonės, jog žiema dar erzins ir kvailios, nors jos egzistencijai ateina laikas trauktis. Taip skandavo žmonės, kol iš jos tik pelenų krūva beliko!
Taigi, žiema išvyta ir reikia tikėtis, kad džiaugsimės pavasario atėjimu, kurį švęsime šv. Velykų apeigomis.
