Laima Polenskaitė
Kaip žinia, Kalėdų senelis vienas, o norinčių gauti dovanų – daug. Kad išvengtume verkiančių ir nusivylusių, tenka ne vienam persirengti seneliu ir keliauti pas tuos, kuriems labai reikia dovanų.
Taigi kai man buvo vos 21-eri, tokia misija teko ir man. Brolio nemaža šeima – trys vaikai, dovanos surištos, o Kalėdų senelio nėra. Tad ką čia daryti? Klausimas buvo išspręstas labai paprastai. Kalėdų senelis būsiu aš. „Vaje, pirmą kartą, – pagalvojau, – bepigu eilėraštį deklamuoti seneliui, bet pabūti jo kailyje?“ Ką gi, kad vaikai neliktų be švenčių ir ašaros neužtemdytų šventinės nuotaikos, teko pasiaukoti.
Apsirengiu gana plačiais rūbais, susikraunu žaislus, prisiklijuoju barzdą, ūsus. Kadangi brolis su šeima gyveno kitame miestelio krašte, sesuo su vyru pavežė mane automobiliu iki namų, kur buvo laukiamas Kalėdų senelis. Na, pabeldžiau į duris, o jas atidaro patys šeimininkai. Pakviestas senelis (aš) įeinu. Išsigandę vaikai apsikabino tėvelio kojas ir žiūrėjo į nepažįstamąjį. Iš karto sumojau, kad vaikams reikia kažko tokio, kad pajustų pasitikėjimą manimi, seneliu. Na ir pradėjau tiradą… Pagaliau vyresnysis Mindaugėlis priėjo ir prakalbino ar aš tikrai esąs senelis. Ir kur dėsiesi, pradėjau savo pasakojimą, kaip atvykau, kad dovanėlių atnešiau, bet jie gausią tik pasakę eilėraštuką. Vaikai kaip mat mane apspito ir vienas kitą perrėkdami pradėjo deklamuoti eilėraštukus, mat jiems labai rūpėjo, kas gi tame maiše tūno. Vaikai ne tik eilėraščius deklamavo, pradėjo šokti, dainuoti. Na pagaliau atėjo eilė dovanoms. Apdovanojau juos, bet štai, mažylis Tadas pasidomėjo, kodėl gi tėtukas dovanos negavo. Pasimečiau, ir prisiminiau, kad čiulpinuką turiu kišenėje, tad jam jį ir įteikiau. Pagaliau dovanos išdalintos ir laikas namolio.
Išeinu laukan, o automobilio nėra. „Vaje – ką daryti?“ Na, laukti nėra kada, tad ir patraukiau namų link. Vėjas pučia, barzdą kilnoja. Taip beišdykaudamas vėjas ūsus ir nuplėšė. Kai juos nulupo, šie sniegan įkrito. Kur tu čia juos pamatysi, kai sniegas baltas. Et, numojau ranka ir toliau pėdinu. Pusiaukelėje sumąsčiau sutrumpinti kelią – nutariau pralįsti per tvoroje esantį plyšį. O ta tvora ligoninės teritoriją buvo apjuosusi. Na, lendu per tą plyšį, o mane draugiškai išėjęs laukan budintis gydytojas kalbina. Išsigandau, mat kad ir senelis buvau, bet nusižengti įstatymams nesinorėjo. Skubėdama lendu lendu, o gydytojas ir sako: „Tai ką, seneli, įstatymams nusižengi, po svetimą teritoriją landžioji?“. Širdis į kulnus nusirito. Tačiau bandymas išlysti pagaliau pasisekė. Bet barzda užsikabino už tvoros. Bandymas ją nukabinti buvo ne koks, o gydytojas jau artyn eidamas linksmai mane kalbinti pradėjo. Tačiau baimės akys didelės. Kad nėriau tolyn, palikdama barzdą (o ji tikra, lininė buvo!) kadaruojančią ant tvoros. Gydytojas man pavymui pradėjo šaukti „Ei, seneli, barzdą palikai, pasiimk!“. O aš tik ranka mostelėjau ir namo nukūriau. Tik namuose, kai saviškiam pradėjau pasakoti apie kelionę, už pilvų susiėmę juokėsi. Po kelių dienų, kai mama lankėsi ligoninėje, ten visi tik ir pasakojo, kad senis barzdą ant tvoros paliko. „Nors saldainių būtų palikęs“, – juokavo medikai. Taigi ši istorija dar ilgai sklandė po miestelį. Visi pasakojo skirtingai, o tik aš ir budintis gydytojas žinojome kaip ten viskas buvo.
