Vilija Čiapaitė
„Tulpės” sanatorijos prieigose, skambant muzikai, didžiakrūtė Morė plevėsavo ir laukė stebuklo. Juk jos buvimas kvieste kvietė išlįsti iš patalpų žmones ir suraityti ne vieną blyną, pašėlioti, nes jau kitą dieną prasidėsianti Gavėnia skatins dažną pasninkauti, mėsos nevalgyti, 0 tai truks iki Velykų.
Taigi skambanti muzika traukte traukė poilsiautojus, birštoniškius į Užgavėnių šventę, kurioje visi buvo kviečiami pasilinksminti, žiemą visiškai išvaryti, simbolinę Morę sudeginti.
Čia pat velnių šeimyna blynus pradėjo kepti, uogiene patepus ne vienam karštą į rankas bruko ir skatino valgyti be saiko. Šalia ant kelmo firminė sriuba buvo verdama. O kad ją vyrai virė, tai sakyte sakė, jog jie patys geriausi virėjai. Svarbiausia, kad jie ir čia pasitelkė technologijas, kad geriau ugnį įpūstų – pasinaudojo fenu, kuris orą pūtė, o viralas greičiau virė.
O šventės vedėjas visus skatino pašokti ir linksmais juokeliais kiekvienam dėmesio skyrė! Čia pat ponia iš Kalifornijos su apvalainais bei veidą dengiančiais akiniais visus pasveikino ir kartu su „Tulpės” sanatorijos darbuotojais, kurie ir surengė šią šventę, pakvietė žiemą išvaryti.
Tačiau vien šokant šventė tai ne šventė. Buvo prigalvota visokiausių rungčių.
Bėgimo su maišais rungtyje susigrūmė du vyrai ir dvi moterys. Čia jau vyrai savo džentelmeniškumo neparodė ir laimėjimus pasiėmė, tačiau dovanų, kaip paguodos prizą, ir jų varžovės gavo.
Rungtis su kojūkais iš pradžių nesulaukė norinčiųjų, tačiau pabandyti laimėti riestainių virtinę atsirado. Smagi atrakcija buvo ne tik suaugusiems, bet ir vaikams, kurie pasigaminę kaukes vis lakstė ir krykštė, vis bandė ant kojūkų užsiropšti.
O rungtis su lazda, kuomet reikėjo numušti puodynę, sulaukė didžiulio susidomėjimo. Aprišus akis ir keletą kartų apsukus šventės dalyvį, kuris turėjo numušti puodynę, atsirado ne vienas. Vieniems sekėsi geriau, o kiti gi žiūrintiesiems vos pilvan su lazda neužtvotino. Juoko buvo iki ašarų, mat susisukus galvelei ne ton pusėn nukakdavo.
Virvės traukimo rungtis sulaukė nemažo susidomėjimo. Mišrios komandos viena kitą nugalėti norėjo. Už virvės galų Kanapinis ir Lašininis laikė, taip savo jėgą rodydami. Čia laimėjo draugystė ir juokas ir, beje, nei vienas nebuvo nuskriaustas, nes po riestainiuką gavo. O vaikams taip pat šventės personažai talkino, virvę tai vienon, tai kiton pusėn traukė!
Karutis su išklotu kailiu daug norinčių pasivažinėti tikrai sulaukė. Pasak vedėjo, ši „nuostabi karieta” tik kartą metuose pavežiojanti. Pasirodo, kad vasario 29 gimusioji atsirado, kurią šventiškai pasveikino ir dar garbės ratą apvežė. Vaikai su malonumu norėjo pasivėžinti, tik vežikas liežuvį iškišo ir pavargęs ant suolo nutūpė.
Pagaliau buvo renkamos ir gražiausios kaukės. Ir visai nenuostabu, kad šį konkursą velnių šeima laimėjo. O velniai buvo gudruoliai, kanopas į aulinius sukišo, kad niekas nematytų ir taip sužavėjo susirinkusius, kad prizus išsidalino!
Stalas su keptu kiaulės pusgalviu visus kvietė vaišintis ir kartu Lašininio ir Kanapinio kovas stebėti. Lašininis šiais metais, matyt, mažai lašinių buvo laižęs, nes Kanapinio maišas vis tiek jį nugalėjo ir nuo trinkos nubogino!
Pagaliau ir Morei eilė atėjo. Kaip ir buvo numatyta, taip buvo padaryta. Ugnis ją sulaižė, o pelenus vėjai išnešiojo, gal dėl to ir Nemunas neatlaikė, nes savo ledonešį pradėjo, taip kartu paskelbdamas, jog žiema jau turi apleisti mūsų kraštus ir atiduoti sostą pavasariui.
