Vilija Čiapaitė
Sakoma, geriau geras kaimynas už tvoros, nei giminės užsienyje. Ir tai tiesa, nes ištikus bet kokiai bėdai kreipiesi į jį, nes, bau, saviškiai toli, išsibarstę po visą svietą. Turėti gerą kaimyną, tai beveik tas pat, kaip giminę.
Gal dėl to Prancūzijoje buvo pradėta švęsti Kaimynų diena. Kad kaimynai bent kartą per metus turi susirinkti ir pabendrauti vienas su kitu, sugalvojo Paryžiaus šiaurinio priemiesčio daugiabučio namo gyventojas Atanasas Perifanas.
Paprastai ši diena švenčiama paskutinį gegužės mėnesio savaitgalį. Tokia šventė patiko ir kitiems europiečiams, todėl jau daugelio Europos miestų gyventojai susitartos dienos vidurdienį šeimomis ima rinktis daugiabučių namų kiemuose, o mažuose miesteliuose – ir gatvėse arba aikštėse, prie ten sustatytų stalų, kad pabūtų kartu su kaimynais.
Prancūzijoje užsimezgusi tokių kaimynų iškylų tradicija jau persimetė net į kitus kontinentus – pasiekė tolimąjį Togą, Japoniją ir Australiją. Nuo 2004 metų šiam renginiui duotas ir „oficialus palaiminimas” – tokį žmonių bendravimą parėmė Europos Sąjunga, suteikusi jam oficialų pavadinimą – Europietiškoji kaimynų diena.
Lietuvoje ši diena, kaip sakoma, dar tik užmezgusi pumpurėlius, kaip ir pavasario augmenija, tačiau sparčiai populiarėja. Štai birštoniečiai puikiai suderino laiką ir J. Basanavičiaus aikštėje surengė Kaimynų šventę. Nenuostabu, nes, jie moka pasirinkti renginių pobūdį, moka švęsti drauge. Tad noriu trumpai papasakoti, kaip kurortas šventė Kaimynų dieną…
Sveikame kūne – sveika siela!
Šį kartą tikrai nebuvo turgelių, kurie dažnai masina tuštinti kišenes. Buvo palapinės, kur galėjai ne tik paragauti, bet ir receptukų gauti. „Rojaus darže” sveiko ir laimingo gyvenimo būdo įkvėpėjos vaišino ir rodė, kaip pasigaminti linų sėmenų koktelį su bananais ir špinatais.
Gardumėlis – nerealus! Niekas nepaliko tuščios stiklinės, o kai kas prašė pakartoti!
Tolėliau smaližiai, kurie neatsispiria saldumynams, galėjo pasigardžiuoti desertiniais rutuliukais iš vaisių (datulės, abrikosai, saulėgrąžos, sėlenos, kokoso drožlės, sezamas). Čia jau smaližių skanumynai nenuvylė! Avinžirnių užtepėlė su saulėje džiovintais pomidorais, morka labai daugeliui patiko ir tiko.
Tolėliau medaus stalas. Oi masino įsigyti stiklainiuką gardaus medaus, nes, kaip sakoma, roges reikia ruošti vasarą. Juk laikas toks trapus, o rudenį, esant žvarbiam orui, gera arbatos puodelyje išmaišyti šaukštelį medaus!
Žolininkė Birutė Laukevičienė, kaip visada, kukli, tačiau šalia jos puikavosi žolyčių antpiliukai, įvairių rūšių sūriai ir atsigaivinimui skirta rauginta beržų sula bei gaiva. Smagu pasibendrauti, pasiklausinėti apie žoleles, kurios ypač svarbus mūsų organizmo gydymo elementas.
O tolėliau Ievos Šidlaitės natūraliai rauginti kopūstai, kiti gi su eglių ūgliais, miško uogomis. Čia pat buvo galima įsigyti jos išleistą knygą apie natūralų rauginimą ir jo būdus. Tai pirmas lietuviškas leidinys, skirtas natūraliam rauginimui, kitaip vadinamam „laukine fermentacija”. Tai bandymas pažvelgti į mums įprastus dalykus kitomis akimis. Čia pat puikavosi jos pačios kepta duonytė, kurios taip pat buvo galima paskanauti. Taip pat čia galėjai paragauti ir dilgėlių alaus. Beje, abi – tiek Birutė Laukevičienė, tiek Ieva Šidlaitė – pasidalino patirtimi, jog žolelės, jų šaknys savo gydomąsias galias „atiduoda”, o gal greičiau ištirpina, alkoholiniame tirpale. Tačiau negi nuo šaukštelio vaistų tapsi neadekvačiu?
Tolėliau almėjo aikštė nuo vaikų ir suaugusiųjų juoko. Muilo burbulai kilo į dangų, o kildami sproginėjo, taip džiugiai aptaškydami aplinkinius. Čia tiek vaikas, tiek suvaikėję suaugusieji negalėjo atsidžiaugti puikiu reginiu!
O stalai, papuošti baltomis staltiesėmis, džiugino puošmenomis, savos gamybos sumuštiniais, gėrimais, vaisiais iš egzotiškų kraštų, pirmosiomis raudonskruostėmis braškėmis ir kitais gardumynais. Kaimynai vaišino kaimynus, dalinosi žiniomis, patarimais. Kur bepažvelgtum, tarp jų gražiai bendravo ir merė Nijolė Dirginčienė. Jos buvimas kartu daugeliui buvo labai malonus.
Ir štai, kad nuotaika būtų gera, čia pat norintys išmokti paprasčiausių sportinių pratimukų buvo pakviesti pasimankštinti. Ir buvo labai šaunu, kad ne tik vaikai, bet ir suaugusieji, kartu su trenere atliko ne vieną pratimą, kurį, be abejo, daugelis išbandys namuose ar gamtoje.
Susirinkusius pakvietė ir lietuvių liaudies muzikantai. O jų muzikavimas buvo ne tik ramus, bet ir pakylėtai smagus.
Dar daug visokių linksmybių buvo šios šventės metu, juk pramogų ir laisvalaikio organizatoriai „Čiulba ulba” moka, žino ir sugeba paprastą dieną paversti švente, kuri daugeliui kaimynų įsimins ilgam. O pasibuvimas drauge dar labiau suartins, dar labiau suriš į vientisą draugiškumo ir kaimyniškumo pynę, susietą pasitikėjimu, bendryste ir savitarpio pagalba.
