„Kaime žydi abrikosai.
Nesakyk, kad nematei!
Išrikiuotos piktos musės,
Tuoj, va, trimituos drambliai.
Kaime žydi abrikosai –
Nesakyk, kad nematei.
Jeigu šitaip pavėpsosi,
Ims ir pražydės drambliai.
Liepa trenkė man per veidą
Siuvinėta šlepete.
O šlepetė atsisukus
Sako: ,,Būsi man marčia…“
Pasibaidė begemotai,
Pasileido jie risčia.
Išsilakstė piktos musės –
Ir veselės nebėra“.
Šiemet jau 9-ą kartą rinkomės dalintis abrikosų žiedų šviesa ir šiluma žiemos viduryje. Jau antrąjį kartą švęsti susitikome Stakliškių gimnazijoje. Nors dainuojamosios poezijos ir folkloro festivalis ,,Kaime žydi abrikosai” praūžė labai greitai, bet jo himno žodžiai vis dar skamba mūsų galvose.
Švęsti festivalį pradėjome žygiu į mitais apipintą Sienakalnį. Jo pavadinimas siejamas su stačiais kaip siena kalno šlaitais. Kaip pasakojama, nuo seno šis alkakalnis buvo žmonių susibūrimo, to meto apeigų, renginių vieta. Miško masyve yra net keturios kalno viršūnės, apipintos legendomis, o jų papėdėse augantys daugiakamieniai ąžuolai pasižymi ypatingomis energetinėmis galiomis. Žygio metu išsiaiškinome, ką visgi slepia Sienakalnio sienos. Nuoširdžiai dėkojame archeologui prof. dr. Vykintui Vaitkevičiui, kuris mums ir padėjo suprasti Sienakalnio paslaptis. Nors didžiąją žygio dalį teko gaivintis ne visai maloniu lietučiu, nepabijojome ir suplanuotą maršrutą įveikėme. Maiklas W. Smitas yra sakęs: ,,Gydantis lietus – tai Dievo prisilietimas. Tai fizinis, emocinis arba dar koks nors gydymas”. Pabuvę miške, įsigilinę į slepiamas paslaptis, be abejo, atsigaivinę lietuje, švęsti antrąją festivalio dalį grįžome visai kitokie. Kyla klausimas, kokie? Na, tokie tyri ir pailsėję nuo kasdienio šurmulio. Toks pasivaikščiojimas tarsi išgydė mūsų sielas ir suteikė jėgų laukti pavasario.
Jovita Diškevičiūtė
