Vilija Čiapaitė
Birštonas daugeliui žinomas kaip meno ir kultūros meka. Tai puiku, nes, kai vietoje tabletės tu gauni visą puokštę nuostabių emocijų, suvoki, kad menas dar ir gydo. Taigi, šį kartą visiškai netikėtai nukakau į Birštono pirminės sveikatos priežiūros centrą, į šeimos gydytojos Vilijos Leišienės tapybos darbų parodos atidarymą. Tai nuostabi akimirka, kai gydytojas, kuris tave gydo, skiria laiko tapybai, kuri atpalaiduoja, pakrauna kitos dienos darbams.
Paroda
Gydytojos darbuose matomi peizažai, kurių pagrindinė spalva yra geltona. Būtent ji suteikia kiekvienam darbui švytėjimo, kuris kai kuriuose darbuose tarsi susilieja su kitomis spalvomis… Štai, net upeliukas, tarsi sugėręs švytėjimą iš dangaus, pulsuoja teigiama energija, kurią gali pagauti akimis, pajusti jo purslus ant kūno…
Žaibo blyksnis – tarsi sąmonės nušvitimas, didžiulės įkrovos gavimas ir po to visiška palaima! Taip jautiesi po žaibavimo, kuomet oras prisisodrina ozono ir atsiranda energijos pliūpsnis.
Kiekvienas darbas kviečia nuotaikingam pokalbiui, kiekviename iš jų gali pajusti pačios Vilijos vidines emocijas, kurias puikiai perteikia ant drobės.
Žiema, kai šerkšnas, nutūpęs ant vėjo pašiauštų švendrių, papuošia sustingusį ežero paviršių. Sustabdyta akimirka verčia pasijusti šio reginio dalimi.
Dvaro boluojantys pastatai kvieste kviečia užsukti ir praskleidus rudeninių spalvų nusagstytas medžių šakas iš arčiau žvilgtelėti į jo langus su besileidžiančios saulės atšvaitais.
Kitas paveikslas dominuoja miško viršūnėmis besiridinėjančios raudonos saulės kamuoliu it sakydamas, jog rytoj bus vėjuota…
Kiekvieno darbo tiesiog nereikia analizuoti, juose gali atrasti dialogą su tapančia šeimos gydytoja, kuri pasakoja savo istorijas, susijusias su jos pačios emocine ir dvasine būsena…
Apie autorę
Vilija Leišienė gimė Telšiuose. Kai jai buvo dveji, tėvai persikėlė gyventi į Kauną. Ten baigė vidurinę mokyklą ir įstojo mokytis į medicinos universitetą. Jį baigusi tapo šeimos gydytoja. Dirbo Kauno rajone, Radviliškyje ir štai, ji nuostabiame Nemuno kilpa apjuostame Birštone.
Nuo pat vaikystės ji mėgo piešti. Mokslai ir sukurta šeima bei darbas atimdavo nemažai laiko, tad savo svajonę buvo tiesiog padėjusi į lentynėlę. Ir štai, prieš dešimtį metų pomėgis jai tapo tarsi meditacija. Ji paėmė aliejinius dažus, drobę, specialius peiliukus, tirpiklius ir pradėjo įgyvendinti savo svajones. Be jokio mokslo, bet tai buvo jos ilgai svajonėse ir mintyse tapyti paveikslai. Ir štai, darbų gausa, iš kurių jau ne vienas turi ir savo „namus“, nes juos įsigijo privatūs Vilijos darbų gerbėjai.
Taigi, šeimos gydytoja kalba per spalvas. Tai nerimas, liūdesys, linksmos akimirkos ir emocijų pliūpsniai. Ji, kaip gydytoja, puikiai žino, jog ne vieną gydo ne tik tabletė, bet ir gera emocija.
O svarbiausia, jog labai šaunu, kad Vilijos Leišienės vaikystės pomėgis po ilgo laiko tapo kūnu, kurio grožį parodyti visiems buvo paskatinta savo nedidelio, bet šaunaus Birštono pirminės sveikatos priežiūros centro bendradarbių būrio.
