Vilija Čiapaitė
Bene penkmetį Valdovų rūmus reprezentuojanti paroda keliauja po Lietuvą. Ir štai, pagaliau ji ir Prienų krašto muziejuje.
Parodą sudaro 16 informacinių stendų. Juose pateikiama trumpa Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmų istorinės raidos apžvalga nuo seniausių laikų iki atkūrimo. Didžiausias dėmesys skiriamas XIV – XV a. gotikinei piliai, stovėjusiai vėlesniųjų rūmų vietoje didžiųjų kunigaikščių Gedimino, Algirdo, Jogailos, Vytauto, Kazimiero ir Aleksandro Jogailaičių valdymo laikais, bei renesanso ir ankstyvojo baroko rūmams, kuriuos XVI – XVII a. pirmoje pusėje statė ir plėtė Žygimantas Senasis, Bona Sforca, Žygimantas Augustas, Vazų dinastijos valdovai.
Valdovų rūmų istorija pateikiama platesniame senosios Lietuvos valstybės, kultūros ir meno raidos kontekste, apibūdinamas kiekvieno valdovo konkretus indėlis į rezidencijos plėtrą. Paroda taip pat atspindi ir rūmų nuniokojimo, sunaikinimo bei atkūrimo procesus nuo XVII a. vidurio iki XXI a. pradžios. Pateikiama informacija apie rūmų teritorijos archeologinius tyrinėjimus, sistemingai pradėtus 1987 m., rūmų atkūrimo idėją ir jos realizavimą, atkurtos istorinės rezidencijos daugiafunkcinį panaudojimą, šio projekto rėmimo būdus ir apimtis. Tekstiniai parodos komentarai papildomi originalia autentiška rūmų išvaizdos, valdovų portretų ikonografija, vertingiausių archeologinių radinių bei Valdovų rūmų interjerams įsigytų ir dovanotų vertybių nuotraukomis.
Apie parodą, eksponatus išsamiai papasakojo archeologas Egidijus Ožalas. Egidijus prisipažino, jog jis pats dirbdamas archeologo darbą yra radęs apie pusę eksponatų. Tai šaunu, nes jam eksponatai – tai tarsi kūdikiai, kuriems lemta išvysti dienos šviesą, parodant visos šalies ir pasaulio žmonėms, jog Lietuva turi savo istoriją. Daugelis istorikų pasakys, jog tauta be istorijos – miršta. Gal dėl to tarsi dėlionę archeologai, istorikai dėlioja istorinius įvykius ir bando atkurti tuos puslapius, kuriuos sunaikino laikas ar tie, kurie norėjo, kad neturėtume jos.
E. Ožalas smulkiai, vos ne pedantiškai, išstudijuoja kiekvieną radinį ir rodydamas skaidres kalbėtų ilgai, tačiau, kaip ir pats pasakė, geriau atvykti į Vilnių ir aplankyti Valdovų rūmus, kuriuose eksponatai patys kalba už save.
Beje, 2009 m. liepos 6 d. Lietuvos didžiųjų kunigaikščių rūmai buvo atidaryti, tiesa, tik simboliškai, dalyvaujant karališkųjų šeimų atstovams ir šalių prezidentams. Tenka apgailestauti, kad statytojai nesugebėjo laiku užbaigti darbų. Tačiau nuo tada galima skaičiuoti pirmuosius atgimusių rūmų žingsnius.
Kasmet Lietuvą reprezentuojantys rūmai pasipildo naujomis ekspozicijomis, tad kartą aplankęs, negalvok, kad po metų ar kelių atvykęs rasi tą patį. Kasinėjimai vykdomi ir toliau, kuomet atrandami vis nauji eksponatai, istorikams užduodantys daug klausimų, ir suieškomi atsakymai apie mūsų šalies istoriją, kuri jau laiptelis po laiptelio atkuriama, kaip ir Valdovų rūmai. Kaip teigė kartu su E. Ožolu atvykusi muziejininkė Ginatrė Skujūtė, viena muziejaus užduočių – pristatyti rūmų praeitį: įrengti ekspozicijas, maksimaliai atkurti rūmų interjero išvaizdą ir tinkamai prižiūrėti autentiškas rūmų liekanas.
Tačiau prie šių užduočių rengiamos įvairios edukacinės programos, kad jaunoji karta pamiltų šalies istoriją. Jų metu susipažįstama, dirbama ir bendraujama. Beje, Egidijus ir Gintarė patikino, jog ir Prienų krašto muziejuje bus surengta edukacinė programa.
O aš tegaliu pasidžiaugti, jog mūsų šalies istorijos lobynas vis dar neišsemtas ir labai smagu, kad dėlionę dėlioja ne tik archeologai, bet ir istorikai. Tik parodomis ir pristatymais praeities vartai atveriami ateities kartoms.
