Vilija Čiapaitė
Birželio 22 Prienų Revuonos parke pinami vainikai, apeiginės giesmės ir paruošiamieji darbai kitai dienai sulaukė daug dėmesio. Vasarovidis, tai šventinio maratono pradžia. Taigi birželio 23 vakaras, tai Joninių – krikščioniškos šventės išvakarės, ir tai Jono Krikštytojo gimimo diena, švenčiama birželio 24 d. Joninių šventimas glaudžiai susijęs su vasaros saulėgrįža, kai Šiaurės pusrutulyje būna ilgiausia diena ir trumpiausia naktis. Ir dar. Daugelyje šalių ši šventė ir tam tikros jos tradicijos siejasi su ikikrikščioniškomis vasaros saulėgrįžos šventėmis. Dėl to daugelyje šalių švenčiama naktį iš 23 į 24 d. Lietuvoje – tai Rasos arba Kupolės.
Papročiai ir apeigos
Lietuviški Joninių papročiai susiję su žemės ūkiu, jais siekta apsaugoti derlių, dėl to per šventę buvo maudomasi, žoliaujama ir kupoliaujama, kūrenami laužai. Taip pat paplitęs vainikų pynimas, meilės bei vestuvių burtai, paparčio žiedo ieškojimas, šokinėjimas per ugnį. Sukrikščionintose apeigose kupolių žolynais puošiami kryžiai, per pamaldas šventinamos vaistažolės ir kt.
Yra paprotys per Jonines spėti orą. Esą, jei Joninių naktis žvaigždėta, tai Kalėdos bus šaltos ir sniegingos. Jei Joninių naktis debesuota, tai Kalėdos bus lietingos ir vėjuotos. Jei Joninių naktis lietinga, tai Kalėdos bus sniegingos, su pūgomis. Per Jonines paprastai spręsdavo apie derlių: jei per Jonines „kubilėlis lengvai prisipildo žalnieruko (vandenuko), tai aruodėlis lengvai prisipildys grūdelio“. O „jei per Jonines saulutė greitai išdžiovina paklodėlę, tai žiemą badaus vaikai ir moteriškėlės“.
Beržyno parkas ir šventinis šurmulys
Taigi nukakau į Beržyno parką, kur Virsmo vartai laukė apeigų pradžios. Daugeliui tai akcentas, jog šventimas bus ypatingas, remiantis lietuviškais papročiais. Kiekvienas, perėjęs pro vartus, nusiplovęs rankas ir veidą vandeniu, tampa apsivalęs, kad toliau galėtų švęsti švaria siela ir kūnu.
Folkloro kolektyvai kvietė kartu užtraukti sutartinę, sušokti ir taip besilinksminant ieškoti Jonų ir Janių, kurių vardadienis susijęs su Rasos švente, kuomet vidurnaktį pražysta papartis, bet jo žiedą sunku nuskinti, nes jis žydi tik vieną akimirką ir jį saugo baidyklės. Žmogus, atradęs paparčio žiedą, tapdavo viską žinantis, viską matantis.
Būtent iki vidurnakčio buvo garbinama ne tik Saulė, Žemėpadis (grūdų, miltų dievas), Žemyna (globojanti namus, ūkį), bet ir lietuvių ugnies deivė Gabija. Būtent jai pateikiama maldelė, kurioje prašoma nekibirkščiuoti ir nekelti pavojaus Taigi šventė buvo kupina simbolikos, magijos, dievų kulto, įvairių tikėjimų ir burtų.
O jau vidurnakčio sulaukusieji leido į vandenį plaustelius. Šviesos atšvaitai nušvietė vandens gelmę ir tai buvo magijos persisunkus atmosfera.
Taigi šventė baigėsi, tačiau, ar kas rado paparčio žiedą – tai liko paslaptyje.
