Kaip ir kasmet, tėvai, išleidę vaikus į užsienio šalis, labai laukė švenčių. Kūčios, Kalėdos, Naujieji metai – tai laikas, kuomet vaikai, it paukščiai, laikinai sugrįžta į namus, kur jų laukia motušė ir tėtušis. Prieššventiniu laikotarpiu namai pakvimpa gardžiausiais kvapais, nes būtent tada tėvai nori vaikams priminti, kad namuose jie yra labai laukiami.
Tačiau kokios šventės be žaliaskarės? Prie namo, kažkada mažutė, su vaikais pasodinta eglutė išaugo. Šiais metais vis tik buvo nutarta ją papuošti lauke: ir patiems bus gražu, ir kaimynai pasidžiaugs. Kaip tarė, taip ir padarė, tačiau pirmiausiai kilo klausimas dėl papuošalų. Tačiau ilgai galvoti neteko, nes dėžėse dulkėjo dar mažų vaikų pagaminti popieriniai žaislai, kaspinėliai, metaliniai varpeliai, mažučiai burbulai, spalvotos dovanų dėžutės, perrištos kaspinėliais. Aplink trepsėdamas vyras taip pat puošė žaliaskarę ir besišypsodamas tarsi kalbėjosi su žaislais, o akyse švytėjo vaikiškos ugnelės.
Ant eglutės šakų nušvito lemputės, ir žaluma džiuginanti spygliuotoji virto tikra gražuole. Vėjo blaškomos šakelės, it žaisdamos, virpino varpelius, kurie suskambėdavo švelnia kalėdine muzika, o blizgiu popieriumi papuošti žaisliukai spindėjo ir keitė spalvas. Maži, nuo laiko apdulkėję papuošalai net nenuvalyti suspindo ir džiugino akis. Vėjo šuorai, lyg išgirdę žaisliukų prašymą juos atnaujinti, nuvalė dulkes ne tik nuo jų, bet ir nuo įvairiaspalvių kaspinėlių.
Šventinis vakaras… Sugužėjo vaikai namo. Šurmulys, linksmos kalbos ir stalas, ant kurio sutūpė dvylika valgių. Juk tai nuostabi šventė, kuomet tėvai, puošdami eglutę, nupūtė laiko dulkes. O kad jos tikrai daugiau nenusės ant paprastų, vaikų rankomis pagamintų žaisliukų, tėvai tikrai sau mintyse pažadėjo. Juk šios metų šventės dar kartą priminė, kad nieko nėra trapesnio už laiką.
Vaida Kurpickaitė
