Koks teisus buvo kapitonas Linas, vis raginęs leistis plaukti Nemunu vakare, temstant! Jau vien grįžimas į prieplauką vertas milijono – auksiniais žiburiais švytintis Birštonas toks iškilnus, toks karališkai didingas!
Mūsų nedidelė kompanija pagaliau susibūrė ir tai buvo proga smagiai išvykai. Pėsčiomis ir ratais Birštonas išmatuotas, plaukta ir laivu, bet tik dieną. Ir štai, rugpjūčio 18-osios vakaras, po pragariškai karštų dienų taip lauktas. Kai lipome į kapitono Lino Stankevičiaus pontoninį laivelį, saulė jau buvo prie pat laidos, bet šviesos pakako. Išplaukėme vytis saulėlydį. Laivelis patogus, nesupa, nuo upės slenka maloni gaiva. Taip smalsu žvalgytis į pakrantės krūmus ir mišką, nes tarp medžių jau slapstosi šešėliai, jau kuriantys paslaptingas mizanscenas. Čia baltasis garnys susimąstęs stypčioja, salelė pritūpusi žuvėdrų, kurias nemokšiškai išvadinau kirais, čia jaunikliukų ančiukų pulkelis skuba skersai kelio mūsų laiveliui. Jų negąsdina nei negarsiai murkiantis variklis, nei fotoaparatais mosuojantys keleiviai – visko spėjo pamatyti per šią vasarą. Linas pasakoja, kad dieną plaukdamas Nemunu jau turi atidžiai dairytis, mat ir kitų laivelių daug, ir vandens motociklų. Verda gyvenimas ant vandens ne juokais, tik žiūrėk, kad koks praplaukiantis padykėlis neišmaudytų bangoje.
Vienu metu Linas liepia uosti orą. Sako, būtent toje atkarpoje pasikeičia upės kvapas. Tikrai, kažkaip kitaip padvelkia, kažkokiu rudenišku, žemišku kvapu – lyg pjaunamų javų, lyg sujudintų ražienų. Tik kaimo ragavę žmonės tai suvokia. O sutemos jau siaučia savo pilkšvą skarą, pamažu lyg nutolsta krantai ir labai išplatėja upės vaga. Paslaptinga, bet jauki tyla ima gaubti upę…
Linas uždega nedidukę lempelę palubėje ir laivelis pavirsta nediduku mūsų prieglobsčiu nuo nakties. Kelionė jau į pabaigą, valanda praskriejo nenumaldomai. Mūsų kapitonas pasakoja apie savo darbo kasdienybę, ateities planus. Ypač maloniai nudžiugina jo pranešta naujiena, kad į savo pontoninį laivelį jau priima ir neįgaliuosius su vežimėliais, laukia šioks toks patobulinimas ir tai daryti bus dar patogiau. Ir matai, kad šis žmogus dirba ne dėl kuo didesnio pelno, o dėl to, kad myli Nemuną, neatsigroži juo ir nori pasidalinti savo matomu grožiu su kitais, ypač tais, kuriems gyvenimas pašykšti laimės.
Tapena krantine mūsų kompanija ir skendi įspūdžiuose, bando juos išreikšti žodžiais, bet jie tokie sausi atrodo. Ir parašyti apie tai nelengva, todėl patariu – nepabijokite plaukti Nemunu vakare, tokio pasakiško jausmo jums tikrai pavydės kiti, o kapitonas Linas dosniai pasidalins upės paslaptimis ir grožiu.
Sigutė Katkauskienė