Vilija Čiapaitė
Prienams, kaip dera ant Nemuno kranto išsidriekusiam miestui, tikrai svarbi Užgavėnių šventė. Juk tądien ir Nemunas ledus nešti pasroviui pradėjo, taip nudžiugindamas šventės dalyvius bei miestelėnus.
Prieš Užgavėnes visi norintys Mores namuose gamino ir į muziejų nešė. Ne veltui gražiausios mergikės konkursas buvo paskelbtas!
Prienų aikštėje daug žiūrovų ir šventės dalyvių susirinko, kad Morę į muziejaus kiemą nubogintų, kad ši pamatytų, kaip norima žiemos atsikratyti ir kuo greičiau pavasario sulaukti.
Čia pat medikė su lašiukais lakstė ir tiems, kuriems žiemos buvo gaila, nuo širdies lašiukų ir dešrigalio užkąsti davė. O čigonės taip įsijautė, jog ne vieno kišenės buvo užsiūtos, kad šios nepriburtų ir iš jų paskutinių pinigėlių neiškaulytų, o tie, kurių piniginėse daugiavaikė kandis buvo įsikūrusi, tokios problemos ir neturėjo.
Kai eisenos dalyviai į muziejaus kiemą sugužėjo – prasidėjo linksmybės. Tik akis išsprogdinus Morė visus stebėjo, iš baimės nosimi pamėlynijusia šnarpštė. Linksmybės, grumtynės tarp personažų, kepamų blynų kvapas ne vieną priviliojo ir juoko bei linksmų juokelių sulaukė. Čia pat Lašininis veidus lašiniais mozojo, o Kanapinis visus gynė, kartais nedorėliui ir kumščiu pagrūmojo. Buvo aišku, kad vis tik grumtynės įvyks ir teks stebėti kovą, kuri bus nelygi pagal kūno storį ir jaunatvišką vikrumą.
Morių konkurse laimėtoją rinko pagal garsiausius plojimus. Tad ir čia buvo linksmų juokelių, mat kiekviena buvo savaip graži ir patraukli.
Muziejaus moterys ne tik blynais visus vaišino, uogiene juos tepė, bet ir kugelio prikepė. Juk nuo kitos dienos pasninkas laukia ir tokius gardumynus tik po Velykų valgysime.
Pagaliau atėjo eilė ir Morei. Kaip ji besistengė nepatekti į liepsnos gniaužtus, tačiau jos laukė linksmais šūksniais palydėtas ugnies stulpas į dangų, kaip pranešimas pavasariui, kad jau jam laikas atpūškuoti ir šilumą paskleisti.
