„Neturėk šimto rublių, bet turėk šimtą draugų“, kažkada A. Rukštai pasakė jo tėvas. Pritaikydami šiandienai šią išmintį, galime pasakyti: jau geriau ne šimtas, o nedidelis pulkelis draugų, bet nuoširdžių ir ištikimų.
Tokie draugai, visa širdimi mylintys savo kleboną, meldėsi kartu su juo už jo sveikatą ir stiprybę, už Aukščiausiojo suteiktą malonę taip ilgai vykdyti savo pareigas. Kaip prisimena A. Rukšta, iš 37 kartu su juo į kunigystę įšventintų draugų tik jis vienas beliko dar dirbantis – ir Lietuvoje, ir Lenkijoje, kur ilgus metus klebonas gyveno ir tarnavo bažnyčiai. 88-erių metų senolis – dar tvirtas ir stiprus, nors jo sveikata nuolat reikia pasirūpinti. Visai neseniai klebonas grįžo iš reabilitacijos Druskininkų sanatorijoje, kur pateko po sunkios operacijos Kaune. Kaip pasakojo jį gydžiusi reabilitologė Ramunė, liūdnas ir silpnas atvyko į sanatoriją A. Rukšta, koridoriumi eidamas jau tik „Amžinatilsį“ tenorėjo giedoti. Net iki ašarų, anot jo, kai kurios procedūros privesdavo, bet dabar tai jau praeityje – švęsdamas savo kunigystės jubiliejų, klebonas nuoširdžiai dėkojo gydytojams, ištraukusiems jį iš mirties nagų, sanatorijos personalui, vėl pastačiusiam jį ant kojų, klebonijos šeimininkei Marijai Frančeskai Kurtykai, nenuilstančiai besirūpinančiai globotinio gerove, ir, žinoma, stakliškiečiams, savo maldomis pastiprinusiems visų kitų pastangas.
Nors vėl stiprus ir tvirtas klebonas A. Rukšta, tačiau parapijiečiams jis pranešė, jog jau prasidėjo paskutinieji jo tarnystės Stakliškių bažnyčioje metai. Sulaukęs 60-tojo kunigystės jubiliejaus, jis žada pasitraukti poilsio… Liūdna ir neramu stakliškiečiams, nes jų klebonas – tikras dvasios šviesulys, įnešantis šilumos ir gėrio į kiekvieną susitikimą su visuomene, kiekvienoje šventėje ir renginyje maloniu žodžiu pasveikinantis žmones. Norėtųsi stebuklo, kad bent dvidešimtį metelių jam Dievas numestų nuo pečių, bet… Lieka melstis už mylimo dvasios tėvo sveikatą bei linkėti jam dar daug gražių gyvenimo metų ir dvasios bei kūno stiprybės.
