Vacys Staknys
Pastaruoju metu tapo madinga pulti visus, kas gyveno ir kūrė sovietmečiu arba dalyvavo visuomeniniame ir politiniame gyvenime.
O kas tie, kurie tampa teisėjais? Baisiausiai tai, jog „teisėjais“ dažniausiai save įsivaizduoja tie, kurie gimė po 1980 metų arba po Nepriklausomybės atgavimo. Tie, kurie negyveno tais laikais arba tyliai tvarkė savo reikalus, tvirdindami, jog nieko nežino ir nemato. Dabar, kai net pilamas purvas tampa demokratijos išraiška, tokie teisuoliai-tyleniai jau panoro dėmesio ir pradėjo kalbėti apie tai, ką sunkiai suvokia arba net nesupranta, bet plepa, nes tai madinga.
O kuo dabartinė mūsų valdžia skiriasi nuo tų laikų valdžios?
Iš tiesų – nieko naujo, tik šūkiai kiti. „Popierizmo“ dauginimas, nepasvertos nuomonės propagavimas ir paprastų žmonių interesų ignoravimas.
Kažkur girdėta ir pragyventa. Liūdniausia tai, jog dabar po 34 Nepriklausomybės atkūrimo metų vis daugiau reiškiasi tie, kurie sovietmečio laikais buvo lojaliausi tos sistemos propaguotojai, o dabar – aršiausi jos kritikai.
Iškart po Nepriklausomybės atkūrimo naujieji konservatoriai aiškiai darė viską, kad sunaikintų kolūkius, nes juose, anot jų atstovų, dirbo aršiausias M. Brazausko partijos elektoratas. Išdraskė kolūkius ir išvaikė iš kaimų žmones, silpniausius pavertė alkoholikais, kitus išginė į miestus.
Gerai, kad buvo protingų vadovų ir jie kolūkius pavertė bendrovėmis. Buvo išsaugotas turtas, darbo vietos. Deja, bet daugelyje vietovių turtas buvo išparceliuotas, o beveik naujos fermos virto griuvėsiais. Ar ne Lenino pėdsakais jojome – viską sunaikinsime, o paskui didvyriškai atstatysime. Sunaikinti sugebėjome, o atstatyti – ne?
Lietuvos žmonių dėka žemės ūkis nežlugo, nes visais laikais lietuvio meilė žemei buvo labai stipri. Jų dėka nebadaujame, bet žmonių varymas iš kaimo vis dar tęsiasi, bet kitais būdais.
Sovietai teigia, kad iki jų „gerovės socializmo“ atėjimo nieko doro nebuvo. Dabar panašiai kalbama ir pas mus. Mūsų valdžiai kilo didžiulė idėja – išbraukti iš mano ir visų Lietuvos žmonių gyvenimo visą epochą. Sovietmetis buvo, baisus, bet buvo ir nuo to niekur nepabėgsi, nes tai mūsų istorija. Būtent sovietmečiu gyvenę žmonės atkūrė Nepriklausomybę, o ne tik kažkokie vadai, vadukai. Ir dabar visos Lietuvos žmonių dėka gyvename vis geriau. Bet, atrodo, pradedame pamiršti, jog Lietuvos gyventojas – ne skaičius popieriaus lape, o gyvas žmogus su savo poreikiais ir gyvenimo patirtimi.
Mes tik žmonės, kurie daro klaidas, bet nuolat judame į priekį, nes tampame vis laisvesni savo veiksmuose ir svajonėse. Labai nenorėčiau, kad gerbiamas kunigas Doveika būtų teisus, kad net 80 proc. Lietuvos gyventojų bijo reikšti savo nuomonę. Nors tokią prielaidą daryti galima stebint dabartinius politinius procesus šalyje. Vienos nuomonės vyravimas lyg ir tampa norma. O mes gerai žinome, kaip lietuviai moka gyventi iš karto „tris gyvenimus“. Sovietmetis išmokino.
Gal užteks metytis akmenimis? Mūsų ne tiek jau daug, kad galėtume lengva ranka viską braukti. Gal pradėsime ir knygas tų poetų ir rašytojų, kurie kūrė sovietmečiu, deginti?
Gal atėjo laikas permąstyti savo veiksmus ir pradėti kurti, vienyti, o ne priešinti tautą?
