Ką auginame mokyklose – tinginius ar šalies ateitį?

Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos Tarybos pirmininkė, pradinių klasių mokytoja Vilija Janulevičienė pakvietė visus per respublikinę spaudą išsakyti savo nuomonę dėl įvykio, kuriame šios mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai, pasak jos, verčiami tvarkyti sporto aikštelės prieigas. Perskaitęs straipsnį apie taip vadinamąjį vaikų išnaudojimą, prisiminiau savo vaikystę, kai su dideliu entuziazmu patys įrenginėjome aikšteles, kuriuose norėjome sportuoti, o ne laukėme, jog kažkoks dėdė tai padarys.

Taip pat pagalvojau apie Stakliškių vidurinės mokyklos mokinius, kurie, vadovaujami direktoriaus Prano Kundroto, padėjo įrengti vieną geriausių tuo laikotarpiu stadioną Tarybų Sąjungoje.

Ar ne todėl mūsų švietimo sistema, tokių saugotojų, kaip gerbiamoji Vilija, dėka ima virsti „tinginių gamykla“? Iš savo patirties galiu pasakyti, jog mokykla yra antrieji namai, o kai kam ir pirmieji, ir todėl joje reikia tvarkytis kaip savo namuose, o ne kaip svečiuose.

Mokykla – tai gyvenimo patirties kalvė, o ne sanatorija, kurioje reikia poilsiauti. Viskam yra savas laikas – ir mokslui, ir darbui. Gal per didelis noras tausoti mūsų vaikus nuo darbo iššaukia patyčias bei keistus vadovų sprendimus, apsaugančius savo „karalystę“ nuo neigiamų kalbų.

Kaip man žinoma, mokyklos Tarybos – tai vaikų, mokytojų ir tėvų sambūris, kuris turėtų sujungti visų trijų bendruomenių jėgas mokyklos gerovei pasiekti. Ten, kur bejėgė administracija, turėtų savo „jėgą“ įrodyti mokyklos Taryba.

Mano akimis, būtent Veiverių T. Žilinsko gimnazijos Tarybos pirmininkė turėjo organizuoti aikštelės prieigų tvarkymo talką, o ne vykdyti kontrolierės funkcijas.

Esu įsitikinęs, jog bendradarbiavimas ir mokėjimas girdėti, ką sako kiti, duoda geresnius rezultatus, nei priešprieša, kuri tampa tikslu.

Vidmantas Venclovas