Veiverių Tomo Žilinsko gimnazijos Tarybos pirmininkė, pradinių klasių mokytoja Vilija Janulevičienė pakvietė visus per respublikinę spaudą išsakyti savo nuomonę dėl įvykio, kuriame šios mokyklos vyresniųjų klasių mokiniai, pasak jos, verčiami tvarkyti sporto aikštelės prieigas. Perskaitęs straipsnį apie taip vadinamąjį vaikų išnaudojimą, prisiminiau savo vaikystę, kai su dideliu entuziazmu patys įrenginėjome aikšteles, kuriuose norėjome sportuoti, o ne laukėme, jog kažkoks dėdė tai padarys.
Taip pat pagalvojau apie Stakliškių vidurinės mokyklos mokinius, kurie, vadovaujami direktoriaus Prano Kundroto, padėjo įrengti vieną geriausių tuo laikotarpiu stadioną Tarybų Sąjungoje.
Ar ne todėl mūsų švietimo sistema, tokių saugotojų, kaip gerbiamoji Vilija, dėka ima virsti „tinginių gamykla“? Iš savo patirties galiu pasakyti, jog mokykla yra antrieji namai, o kai kam ir pirmieji, ir todėl joje reikia tvarkytis kaip savo namuose, o ne kaip svečiuose.
Mokykla – tai gyvenimo patirties kalvė, o ne sanatorija, kurioje reikia poilsiauti. Viskam yra savas laikas – ir mokslui, ir darbui. Gal per didelis noras tausoti mūsų vaikus nuo darbo iššaukia patyčias bei keistus vadovų sprendimus, apsaugančius savo „karalystę“ nuo neigiamų kalbų.
Kaip man žinoma, mokyklos Tarybos – tai vaikų, mokytojų ir tėvų sambūris, kuris turėtų sujungti visų trijų bendruomenių jėgas mokyklos gerovei pasiekti. Ten, kur bejėgė administracija, turėtų savo „jėgą“ įrodyti mokyklos Taryba.
Mano akimis, būtent Veiverių T. Žilinsko gimnazijos Tarybos pirmininkė turėjo organizuoti aikštelės prieigų tvarkymo talką, o ne vykdyti kontrolierės funkcijas.
Esu įsitikinęs, jog bendradarbiavimas ir mokėjimas girdėti, ką sako kiti, duoda geresnius rezultatus, nei priešprieša, kuri tampa tikslu.
Vidmantas Venclovas
Na jūs ir beviltiški… Niekaip nesuvokiate, kad tėvai turi teisę vaikams liepti ravėti daržus, sodus, valyti namus, kuopti tvartus, prižiūrėti brolius/seses ir t.t., vadinasi, liepti dirbti visus šeimos darbus, o mokykla tokios teisės neturi, deja. Vaikai turi pareigas išlaikyti savo senus tėvus, bet, deja, neturi pareigos išlaikyti mokyklą. Kažkaip sunkiai sekasi atskirt miltus nuo tiltų…
O poniai dėl sovietinių talkų: tai juk mokykloje jaunuolius kaip tik ir moko, kad sovietinės talkos ir kolūkiai „baisu, labai ir labai baisu“…
Negi tokia nostalgija sovietmečiui, kolūkiams ir kolūkinėms talkoms?
Pritariu rašiusioms mamoms, kad mes tada irgi išnaudojame savo vaikus. Juk liepiame prižiūrėti brolius ir seses, tvarkytis kambarius, išnešti šiukšles ir pan. darbus, o kaime – dar daugiau darbų. Tai ten išvis tada vaikams vergovė pagal poną Tadą… Reiškia, suaugusieji turi tarnauti vaikams ir pildyti jų poreikius ir norus, o vaikai jau nieko neturi daryti?.. Gal motyvacijos mažokai mokykloje rodoma, ne taip aiškinama bendro darbo ir gautų rezultatų nauda? Juk namuose tai dauguma mokome vaikus tų dalykų. Atsimenu, kaip juokingai mano didieji reagavo į tuos raštelius, kad man reiks juos pasirašyti, jog jie galėtų kartu su klasės draugais eiti tvarkyti aplinką. Aš su vyru išvis pirmą kartą “apakome„ dėl tokios naujos tvarkos, bet aišku – pasirašiau net neabejodama.
Labai gražus straipsnis ir gražios mintys. Smagu skaityti !
Jetau jetau… jau vaikai be tėvų raštelių nė šluotos ar grėblio negali paimti. Tėvai turi duoti sutikimą, kad vaikas tvarkytų savo mokyklos ar dalies miesto teritoriją ( pvz., kapines ). Tik tegul dirba, mažiau prie kompiuterių sėdės, daugiau darbinių įgūdžių turės gyvenime nebus tokie lepšiai, kaip dabar dalis jaunimo. Vaikšto kaip kokie meškinai, jokios elegancijos, jokios kultūros, jokios pagarbos miesto ar mokyklos teritorijos tvarkytojams. Kur mes ritamės? Iš vaikų darome porcelianines lėlytes ir tėvų bei mokytojų šantažuotojus. Vaikų teisės peržengė vaikų ir mokinių pareigų ribas. Tai nėra normalu. Kodėl mūsų karta augo darydama tai, kas liepta ir reikalinga, nors ir ne visada labai noromis? Ar nors vienas numirė šluodamas ar grėbdamas lapus? O kur dar rudeninės ir pavasarinės talkos kolūkiuose- akmenų ir bulvių rinkimas laukuose, runkelių rovimas? Prisimenu tai su malonumu dabar, nors kažkada gal irgi nenoromis važiuodavome, bet padirbėjus visai smagu būdavo grįžti su dainomis autobusiuku ar kolūkio sunkvežimiu su pakeltais bortais ir taip vadinama būda 🙂