Vilija Čiapaitė
Niekada niekas nevyksta šiaip sau. Kai prieš keletą metų Balbieriškio šventės organizatoriai pakvietė mane su akvarelės paroda dalyvauti šventiniame šurmulyje – neatsisakiau. Juk gėlės tikrai niekam nepabosta, nes jos per trumpą laiką nuvysta, o čia – akvarele išlietos, laukė savo gerbėjų. Kai pradėjome dėlioti darbus ant molbertų, netikėtai į salę buvo pradėtos nešti įspūdingo dydžio didelės rankų darbo iš „traukto“ popieriaus gėlės. Pažiūrėjom tada su Jurgita viena į kitą ir… pradėjom linksmai juoktis. Visos gėlės tiesiog susibičiuliavo: vienos įrėmintos, o kitos šalia pagamintos jos rankomis. Buvo labai gera, kad bendraminčių yra daug.
Šį kartą gyvai susitikome Prienų rajono verslo parodoje PRIENAI’24, kur vienoje erdvėje sutelkė savo darbus krašto gamintojai.
Gėlės lydi visą gyvenimą
Pakalbinau Jurgitą, kuri šį kartą atsivežė iš organzos pagamintas gėles, drugelius, jurginus ir kitokius gražumynus. Ir, be abejo, kaip be magnolijų žiedų! Atėjusieji į mugę pirmiausiai traukdavo prie jos gėlėmis ir drugeliais išpuoštų vartų. Žinoma, daugelis domėjosi kaina ir kaip būtų galima įsigyti tų grožybių.
Jurgitą nuo vaikystės, kiek ji pamena, domino ir džiugino gėlės. Jai patiko visos jos be išimties. O kaip padaryti, kad jos išliktų ilgam? Šis vidinis balselis vis jai nedavė ramybės. Iš pradžių pabandė pati pasigaminti rožyčių. Pasak jos, gavosi, bet trūko žinių, praktikos. Tuomet internetinėse platybėse atrado rusų kalba kažkokios mokytojos pamokas. „Rusų kalbos nemokėdama stengiausi stebėti, kaip reikia daryti gėles“, – pasakojo pašnekovė. Kiek bedirbo, bet nesigaudavo taip, kaip norėjosi, pasakojo menininkė. Tada atsiskleidė jos antras vardas „užsispyrimas“ , kuris vis tik privertė mokytis ir mokytis. Pagaliau pagaminusi jau beveik idealų žiedą ji džiūgavo. Dabar ji sužinojo, jog tobulėji tik dirbdamas! Tad nežmoniškai ilgų valandų darbo ir užsispyrimo dėka Jurgitos gėlės pradėjo savo kelionę…
Gėlių kelionė į žmonių širdis
Jurgitos pagamintais gėlių žiedais pradėjo puošti scenas, renginių erdves, individualūs jos gėlių gerbėjai pradėjo įsigyti jas savo namų interjerui. Darbų gausėjo, o jos garbės žodis tikrai yra svarbus. Visada priimdama užsakymus ji įvertina savo galimybes, nes su mamos pagalba dirba ilgas valandas. Mama vertina, priima užsakymus, atiduoda užsakovams gėles. „Gerai, kad turių mamą, nes ji, taupydama mano laiką, ne tik parveža medžiagas ir priemones. Be jos patarimų ir kitokios pagalbos būtų labai sunku“, – pasakoja Jurgita.
Įsisukus popierinių gėlių gamybai, prieš metus ji pradėjo gaminti gėles iš organzos medžiagos. Tai labai subtilus ir daug dėmesio reikalaujantis darbas. Juk reikia ne tik trapios organzos medžiagos, bet ir karoliukų, ir dar daugiau medžiagų. Savo lengvumu, švelnumu, pasteliniu spalvų gaivumu gėlės tiesiog švyti, verčia susimąstyti apie trapumą ir perregimumą. Tai nuostabūs darbai, kurių nori įsigyti jau ne tik Lietuvoje, bet ir už šalies ribų esantys asmenys, įmonės. „Į užsienį norėtųsi nuvežti pačiai, nes išimtos iš įpakavimo gėlės „reikalauja“ švelnaus rankų darbo žiedlapių atstatymui, bet kaip yra, taip yra…“, – sako Jurgita.
Tokia yra Gėlių karalienės kasdienybė, kurią paskatino pandemijos laikotarpis.
O Jurgita jau penkeri metai tobulėja, kuria. Paklausta, gal reikėtų apmokyti komandą, kuri jai padėtų, ji smagiai nusijuokusi atsakė: „Jei pradėčiau mokyti – neturėčiau laiko atlikti užsakymams. Aš ne mokytoja, nes pati viską išmokau intuicijos ir vidinio balso vedina. O kol kas su darbais susidoroju“.
Balbieriškį garsinanti kukli ir kartu vidinės energijos kupina Jurgita Žemę puošia savo gamybos gėlėmis, kurios plečia savo geografines ribas. Ir ką žinai, gal pasaulyje jos gėlės pražys ir papuoš ne vieną interjerą ir erdves. To ir norisi palinkėti.
