Vilija Čiapaitė
Ant Jono Kazlausko tėviškės kalnelio tyliai ošiantys medžiai, po kojomis girgždantys akmenukai, išalkusi drėgmės žemė ir visu grožiu išsitiesę jau nupjauti laukai, masino įkvėpti gryno oro, kuriuo kvėpavo čia gimęs, lietuvių kalbai atidavęs visas jėgas ir mintis mokslininkas. Tik gimus tokiame gamtos ir Dievo sukurtame gamtos prieglobstyje galima turėti švarią minčių seką, gryną, lanksčią lietuvišką kalbą ir paprastumą, kuriame slypėjo aistra naujoms hipotezėms, išvadoms, tarmių ar senųjų raštų nagrinėjimai. Visa tai buvo J. Kazlausko aistra, kuri gimė kartu su juo. Tokį jį prisimena buvę draugai, pažįstami, giminės, artimieji.
Ir štai gausus būrys draugų, giminaičių bei svečių, tarp kurių buvo ir Seimo narys Andrius Palionis, Alytaus r. Savivaldybės administracijos direktoriaus pavaduotojas Virgilijus Pranskevičius, Prienų r. savivaldybės vicemerė Loreta Jakinevičienė, J. Kazlausko brolis Algimantas bei kiti, kurių nuoširdus darbas, pagarba lietuvių kalbos grandui yra ir išliks.
Kaip ir dera šios visai Lietuvai įsimintinos dienos pavakariui, ją pradėjo Prienų kultūros ir laisvalaikio centro Naujosios Ūtos mėgėjų teatras „Vėtrungė“ (rež. Anelė Lukjančuk) su J. Tumo-Vaižganto „Žemės ar moters“ spektakliu.
Šioje pjesėje vaizduojamas tradicinių lietuvių literatūros ir lietuviško kaimo tipažų, komiškoji buities pusė. Tačiau būtent Vaižgantas sėjo lietuviškų tradicijų ir kalbos sėklą į Lietuvos žemę, kurią jau vėliau brandino Jonas Kazlauskas.
Būtent šią dieną buvo pagerbta ir kalbininko J. Kazlausko tėviškėje prie jo garsinimo prisidėjusi buvusi muziejininkė Antanina Aleknavičienė, kurios dėka dabar ši vieta tapo ne tik žinoma, bet ir lankoma. A. Aleknavičienė prieš keletą dienų paliko mus, tačiau jos nuveikti darbai liudija apie šią šviesą asmenybę.
Giedant Matiešionių himną „Upės plauks“, buvo pakeltos vėliavos, kaip pagarbos ženklas ne tik šiai sodybai, kraštui, bet ir visai šaliai.
Perskaityta Stefos Juršienės „Nebaigta daina“, jauno ir talentingo poeto Tautvydo Venciaus eilės nuvilnijo per laukus, per pievas, o Valės Petkevičienės skaitinys „Protėvių atodūsis“ priminė, jog niekas nepamiršta, niekas nenukeliaus užmarštin.
Beje, Skriaudžių vaikų ir jaunimo kanklių ansamblis „Kankliukai“, švenčiantis savo dešimtmetį, dainomis ir kanklių muzika padėjo sustiprinti prisiminimus apie Joną Kazlauską.
Buvo prisimintas kalbininkas, kurio gyvenimo tarpsnis Matiešionyse paliko neišdildomą anspaudą ne tik žemėje, bet ir žmonių širdyse. Jo dėka mes esame lietuviai su jo brandinta lietuvių kalba. Ir ne veltui etnografinis ansamblis „Kaimo vaikis“ mus pakvietė paklausyti tikros liaudiškos muzikos, kuri būtų patikusi ir pačiam J. Kazlauskui.
Pavakarės renginio metu buvo prisiminti ir Justinas Marcinkevičius, Vincas Mykolaitis-Putinas bei kiti lengvai valdę plunksną ir lanksčiai reiškę mintis, žodžius, sakinius didžiavyriai. Jų mūsų krašte daug, tik reikia sau ir kitiems priminti, jog lietuviška kalba buvo, yra ir bus per amžius. O mums patikėta misija, kad ji būtų perduota ateitiems kartoms.
