Ernesta Juodsnukytė
Gydytojas Juozas Brundza gimė 1870 m. liepos 26 d. Lizdeikių kaime, netoli Veiverių. Tėvai buvo pasiturintys ūkininkai, todėl gabus sūnus buvo išleistas mokytis į Marijampolės gimnaziją, studijavo mediciną Maskvos universitete. Baigęs studijas, sugrįžo į Lietuvą, mokėsi Veiverių mokytojų seminarijoje.
Studijų metais buvo aktyvus visuomeninėje veikloje. Už dalyvavimą anticarinėje demonstracijoje buvo kalinamas. Vėliau įsitraukė į politinę veiklą – buvo 1905 metų Lietuvos suvažiavimo delegatas nuo Prienų apylinkės. 1910 metais studijas baigė ir grįžo į Lietuvą. 1914–1915 metais dirbo gydytoju Jiezne. Vėliau – Prienuose ir Birštono kurorte. Gydytojas J. Brundza Prienų mieste medicinos praktika vertėsi iki kol leido jo sveikata. Ligonius priimdavo savo namuose. Sukūrė šeimą, su žmona Stanislava Tomaševičiūte išaugino tris vaikus: sūnus Algirdą, Juozą ir dukrą Gražiną.
Juozas Brundza (ketvirtas pirmoje eilėje iš dešinės). Almanto Miliausko nuotrauka
„Žiburio“ gimnazijoje dėstė higienos pradžiamokslį, rūpinosi gimnazistų ir mokytojų sveikata. Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę buvo Prienų miesto burmistru, tarybos nariu. J. Brundza nemažai prisidėjo, kad Birštono kurortas sulauktų pripažinimo, taptų Lietuvos mineraliniu kurortu. J. Brundza – vienas iš pirmųjų kurorto direktorių, dirbęs 1926–1931 metais.
Gyd. J. Brundza prieniškių buvo mylimas ir gerbiamas. Dažnai gydytojas nemokamai dalijo vaistus negalintiems jų įsigyti, ar juos priimdavo savo kabinete. Pokario metais medicininę pagalbą teikė laisvės kovotojams. Reikalavo, kad partizanų kūnai nebūtų guldomi patyčioms turgaus aikštėje.
Antrojo pasaulinio karo metais savo namuose slėpė žydų Šachovų šeimą, o iš Kauno geto išgelbėjo prienietę žydaitę Lydą Bagranskytę, kompozitoriaus Edvino Geisto žmoną.
Gydytojas J. Brundza mirė 1954 metų rugpjūčio 5 d., sulaukęs 84-rių metų. Palaidotas senose Prienų kapinėse. Laidotuvėse dalyvavo gimnazijos moksleiviai ir miestelėnai.
XX a. 9 dešimt. prieniškiai, pirmųjų Sąjūdžio metų pakilimo įkvėpti, atliko ypatingos pagarbos vertus darbus. 1989 metais naujosiose miesto kapinėse (1961 metais senosios Prienų kapinės buvo uždarytos) iškilmingai buvo perlaidoti Prienų miesto istorijai žymių žmonių palaikai: kun. Felikso Martišiaus, „Žiburio“ gimnazijos direktoriaus, ir Antano Šapalo, buvusio vokiečių koncentracijos kalinio palaikai iš Lenkijos.
Ypač iškilmingas buvo 1990 metų lapkričio 16 d. gyd. Juozo Brundzos ir jo artimųjų palaikų (sūnaus Juozo ir uošvio Mykolo Tomaševičiaus) perkėlimas į naująsias Prienų kapines.
Juozas Brundza (antras pirmoje eilėje iš kairės). Almanto Miliausko nuotrauka
Dukra Gražina Brundzaitė-Natkevičienė iš JAV atsiuntė tokį laišką, paskelbtą ir spaudoje, „ŽODIS PRIE TĖVELIO KAPO“: ,,Brangūs Prieniškiai ir visi čia susirinkusieji, su didele širdgėla pergyvenu šią dieną, kada man brangaus Tėvelio ir artimųjų palaikai atranda amžino poilsio vietą, bet aš pati ir vėl negaliu būti Jūsų – susirinkusiųjų tarpe. Mano pasirinkta laisvė ir Geležinė uždanga anuomet užkirto man kelią į mylimo Tėvelio laidotuves, jo gyvybei užgesus. Manęs ten nebuvo ir tada, kai šaltan kapan atgulė ir mano broliukas, o motina, pasilikusi viena, susirado sau prieglobstį Vilniuje, pas savo gimines. Taigi iš mūsų šeimos Prienuose neliko nieko, kas pasirūpintų jų kapais, bet pasirodė, kad liko daug didesnė šeima – tai Jūs, visi prieniškiai ir apylinkių žmonės, seni ir jauni, turtingi ir beturčiai, lenkai, rusai ar žydai, kuriuos visus vienodu rūpestingumu daktaras gydė, pas kuriuos jis bėgo ar važiavo dieną ar naktį per lietus, audras ar sniegu užverstais keliais. Tiesą sakant, aš labai retai jį matydavau namuose.
Juozas Brundza (sėdi, pirmas iš dešinės). Almanto Miliausko nuotrauka
Tik didžiajai savo šeimai jis pašvęsdavo daugiau laiko, negu mums. Sunkiems savo ligoniams jis buvo paskutinė viltis ir jų išgelbėtojas, ir dėl to visko jis pasiliko gyvas ir neužmirštas ligi šių dienų… Kaip liko neužmirštas jo kapas. Tą kaip tik įrodo šios dienos susibūrimas ir šios ne kasdienės apeigos. Be Jūsų visų rūpesčio ir tiek įdėto darbo – kas kitas būtų galėjęs šį perkėlimą atlikti? Visiems ačiū čia susirinkusiems ir kaip nors prisidėjusiems prie šio kapo perkėlimo – tariu nuoširdžiausią – Dėkui… Ir jeigu Dievas leis, tikimasi Jus visus pamatyti kitais metais Prienuose. Jūsų visuomet prieniškė Gražina Brundzaitė-Natkevičienė“.
Nors šį garbų mūsų miestelio gyventoją prisimena vis mažiau žmonių, vis dėlto miestelėnai iki šiol saugo gyd. Juozo Brundzos atminimą – prižiūri kapavietę. Viena iš miesto centre esančių gatvių pavadinta gyd. Juozo Brundzos vardu.
