JUOZAS PALIONIS (1950.12.01 – 2011.10.17)
Žmogaus gyvenimas, – lyg jūra, – nubanguoja
neapsakomai staigiai. Tai gęsta, tai užsidega ugnis
širdyje, nerimstančioje ir ieškančioje Kažko, tai
siaučia vėtros sielos gelmėse. Juk žmonės – lemties
pakeleiviai arba milžinai. Skirtingi jų keliai, gyvenimai
ir siekiai, skirtingus pėdsakus jie žemėje palieka.
(J. Palionis)
Giliai įmintos pėdos tėviškės žemėje. Ten, Kur Nemuno kelias pirmuoju gyvenimo šūksniu šaltą 1950-ųjų metų gruodžio 1-osios rytmetį pasveikino Šaltinėnų kaime, Prienų rajone virš Punios šilo nuo šalčio ir giedros ryškiai mėlyname danguje įsižiebusią dar vieną naujo gyvenimo žvaigždę.
Pirmoji Juozo Palionio pėda tėviškės žemėje buvo lemtinga, nes ji paženklino visą jo nueito gyvenimo prasmę – sujungė ir pririšo jį prie gimtinės ir jos žmonių. Įpareigojo gyventi ir augti kartu su žeme ir ją dirbančiais žmonėmis.
Sakoma, kad žemė neauga. Jos yra tiek ir ne daugiau. Dėl to ją reikia branginti ir puoselėti. Suaugti su ja šaknimis.
Juozo Palionio šaknys čia – Prienų krašte, prie didžiųjų Nemuno kilpų, Birštono savivaldybėje, Šaltinėnų kaime.
„Šiame gražiausiame pasaulio krašte ir aš atriekiau dirvono plutą, pasodinau mišką, įveisiau bičių. Jeigu norite, aš – toks pat ūkininkas, nors ir atvažiuojantis savaitgaliais ir per atostogas. Atvykęs įkvepiu tėviškės oro, pasilabinu su vyturiu, pasidarbuoju dalgiu pievoje, pasodinu vaismedį. Kaimas man – ne pramoga, o tikras gyvenimas. Matiešionyse, Šaltinėnuose, Siponyse, Nemajūnuose, visame krašte aplink Prienus, Birštoną kuriasi žemdirbių, miškakirčių, Nemuno žvejų anūkai, proanūkiai. Aš visuomet su jais,“ – apie savo pareigą žemei knygos „Kaimas gyvas“ dedikacijoje rašė pats Juozas Palionis. Ir tai neabejotina tiesa, patvirtinta parlamentaro darbais Seime nuo 2000 metų iki lemtingo 2011 metų rudens.
Tris kadencijas iš eilės gimtojo Prienų ir Birštono krašto žmonės patikėjo Juozui Palioniui atstovauti savo interesus Lietuvos Respublikos Seime. Parlamentaras savo įsipareigojimus žmonėms garbingai vykdė. Kovojo už socialinį teisingumą, teikė moralinę ir materialinę paramą neįgaliesiems, daugiavaikėms šeimoms, mokykloms, vaikų darželiams, kultūros įstaigoms, bendruomenėms, leido kraštiečių knygas, premijavo įvairių renginių dalyvius, sportininkus, labai gerai besimokiusius mokyklų ir gimnazijų absolventus, konkursų laureatus, medžiotojus, padėjo rengti įvairias šventes, finansavo kultūrinius renginius…
Juozas Palionis buvo aktyviu kraštiečių klubo „Žiburys“ nariu, dalyvavo kraštiečių sueigose ir jas rėmė, 2003 metais išrinktas Metų žmogumi, klubo „Saulėgrąža“ garbės nariu, Prienų sporto klubo prezidentu, Prienų ir Birštono kūrėjų klubo „Gabija“ garbės prezidentu, LSDP Prienų skyriaus pirmininku.
Apie visa tai jau būtuoju laiku…Juozo Palionio darbai, svarbesni vienas už kitą, rašė jo gyvenimo biografiją. Nuo pradžių. Nuo mokyklos suolo Siponių aštuonmetėje mokykloje, nuo piemenuko botago paskui karvių bandą, nuo bulvių maišo Prienų turguje , nuo purvino ir dulkėto tėviškės vieškelio iki didžiulės atsakomybės už savo kraštą, žmones, savo paties šeimą.
Juozas Palionis buvo geras sūnus, rūpestingas tėvas ir brolis, mylintis vyras. Jis dirbo ir gyveno sąžiningai, dorai ir atsakingai, nes iš tėvų gavo doros principus: tautos dvasines vertybes, elgesio, padorumo bei katalikiškas tradicijas ir vidinį balsą – sąžinę.
Tik vienu žingsniu atskirdamas laiko suvokimą ir tai kad buvo… Buvo Žmogus ne vien dėl savęs, gyveno mūsų, savo kraštiečių džiaugsmais ir rūpesčiais, didžiavosi mažais ir dideliais mūsų pasiekimais.
Šiurpulingai dramatiškai nutrūkusi visų mūsų Juozo, kaip jis pats mėgdavo sakyti, gyvenimo styga sukrėtė artimiausios parlamentaro aplinkos žmones, visus jį pažinojusius ne tik Birštono ir Prienų krašte, bet ir jo kolegas Seime, Lietuvos žmones.
Lyrikas iki širdies gelmių, nepaprastai jautrus žmogus, sielos akimis žvelgęs į ne visada priimtinas gyvenimo kasdienybės grimasas, visuomet savas kitų vargais ir nuoskaudomis, ištikimas bendražygis. Toks buvo, yra ir išliks. Mūsų visų Juozas.
Būdamas aukštos vidinės kultūros žmogumi, visus savo gerus darbus Juozas Palionis darė tyliai, tačiau visuomet atsakingai. Todėl apie šį Žmogų kalbėti būtuoju laiku dar per sunku. Dar labai norėtųsi jo daug ko paklausti, pasitarti, tiesiog užbaigti keletą eilučių nebaigtos rašyti knygos „ Kur Nemuno mėlynas kelias…“Ir vėl gi apie tą patį savą kraštą ir jo žmones. Dar taip norėtųsi pažvelgi į visuomet mąslias ir iškalbingas Juozo Palionio akis, atsigaivinti jo šelmiškoje šypsenoje…
Krintančių lapų lietumi, kai jų čežėjime išgirsti savo gyvenimo prasmę, palieki pėdas rudeniu ir namais kvepiančioje tėviškės žemėje ir eini išeini.. Kaip iš mūsų, gyvųjų, tarpo išėjo Juozas Palionis. Šitaip reikės mums visiems priimti žiaurų ir negailestingą lemties iššūkį. Tačiau mirtis per silpna, kad galėtų viena akimirka užgesinti tai, kas pasilieka, prieš ką ji, deja, bejėgė. Skaudu šiandien dėl to, kad iš gyvenimo ne laiku išeina Žmogus. Garbinga už tai, ką palieka.
Pėdos tėviškės žemėje. Kas visų svarbiausia…
Prienų ir Birštono krašto žmonių bendruomenės,
LSDP Prienų ir Birštono bičiuliai
