Česlovas Iškauskas
JAV ir Izraelio smūgis ajatolos režimui Irane pasaulyje nėra vertinamas vienareikšmiškai. Jeigu dar Venesuelos diktatoriaus Maduro „išvogimas“ tebuvo suprantamas kaip lengva ir pamokanti Donaldo Trumpo avantiūra, tai bandymas sužlugdyti Irano viršūnėlę ir jos vykdomą branduolinę programą kelia daugiau klausimų.
Nesvarstysime, kiek šis smūgis atitinka tarptautinę teisę, taikaus sambūvio normas, kodėl D. Trumpo planų neaprobuoja Kongresas, o demokratai su Joe Bideno šalininkais taip praradę amą…
Visais laikais diktatoriai vienodi: priima vienašališkus sprendimus, sutelkia ultrapatriotiškai nusiteikusiųjų minias, galingą ir gerai ginkluotą jėgą, pasitelkia sau palankią propagandą. Ar ne šitaip elgėsi Napoleonas ar Hitleris, savo laiku pasukę į Rytus ir nusiaubę didžiules Europos teritorijas bei tautas? Ar ne jų pasekėjai dabar Putinas ir D. Trumpas?
Ir vienas, ir kitas surado agresijos motyvus: dar prieš karą Putinas prakalbo apie Ukrainos planus užpulti motulę Rusiją, apie čia tarpstantį nacizmą ir skriaudžiamus rusus, gi D. Trumpas taip pat motyvuoja: smogdami Iranui užkirtome kelią jo rengiamam Amerikos ir Europos užpuolimui. Kitaip sakant, smok pirmas, ir bus tavo viršus…
Skaitantiems šias eilutes gali pasirodyti, kad vienareikšmiškai smerkiama JAV ataka prieš Iraną. Ne, ajatola buvo nesukalbamas, nors jau keli dešimtmečiai demokratinis pasaulis bandė derėtis su Teheranu, kad jis pagaliau nutrauktų branduolinių arsenalų gamybą, nesodrintų daugiau negu 60 proc. urano izotopo U-235. Net pernai vasarą vykusi 12 dienų karinė kampanija nedavė vaisių. Dabar skelbiama, kad Iranas buvo arti urano sodrinimo pabaigos, reikalingo 11 atominių bombų… Juk bepročiai visada pavojingi.
Tačiau naujas karas Artimuosiuose Rytuose veda ir prie kitų dviejų išvadų.
Pirma, D. Trumpo avantiūros tarsi įteikia „carte blanche“ („veiksmų laisvė“) kitiems diktatoriams, kad jie turi teisę elgtis panašiai – be skrupulų, parlamentų arba tautų pritarimo, be svarstymo. Tuo Amerikos vadovas tarsi pateisina Putino agresiją prieš Ukrainą ir lyg perša versiją, kad šitaip jis gali užpulti bet kokią suverenią teritoriją. Nes, esą, jam ten kažkas nepatinka arba jis įtaria, kad ten bręsta kažkokios priešiškumo nuotaikos… Tarptautinės teisės ar Jungtinių Tautų įtakos šiuo atveju nelaukime.
Antra – ir tai yra kur kas svarbiau, – JAV nenuspėjamų veiksmų dėka Rusijos įtaka įvairiose pasaulio vietose silpsta, ji praranda draugiškus režimus, o kartu ir paramą jos agresijoje prieš kaimynines valstybes. Putinas priverstas gerintis D. Trumpui, vengti jo tiesmukos kritikos, o ir pats jaučiasi neužtikrintai. Neteko įtakos Sirijoje, neliko Venesuelos, artėja komunistinės Kubos krachas, o dabar prarado ir Irano bičiulius. Beliko kokia nors Šiaurės Korėja ar mažytės Nauru salos, pasimetusios JAV įtakoje esančiame Ramiajame vandenyne.
Ar tai padės pasiekti taiką Ukrainoje bei sumažinti Putino apetitus, šiandien sunku pasakyti. Bet akivaizdu, kad tokie panašūs diktatoriai netrukus perkąs vienas kitam gerklę. O išleistas kraujas atgal nesugrįžta.
Voruta.lt