Vilija Čiapaitė
Ilgiausią metų dieną ir trumpiausią naktį švenčiamos Joninės – paslaptinga, stebuklinga, papročiais ir tradicijomis turtinga šventė. Ji dar vadinama Rasų arba Kupolės diena.
Senovės lietuviai per Rasų šventę ypatingą reikšmę teikė vandeniui – gyvybės šaltiniui, žemės ir derliaus maitintojui. Svarbus ir Joninių vainikas, kurį stengiamasi pinti be jokių siūlų – tik iš žolynų. Tačiau tokį vainiką nupinti tikrai nelengva!
Tad, puoselėjant senolių tradicijas, Skriaudžių buities muziejaus kieme ir prieigose nuo pat pietų šurmuliavo žmonės – visi ruošėsi švęsti vasaros saulėgrįžą, čia pat buvo statomi ir puošiami Virsmo vartai.
Atėjus pavakariui, šventės dalyvius pasitiko puošnūs Virsmo vartai. Kiekvienas, perėjęs pro juos, nusiplovė rankas ir veidą vandeniu, nusisausino lininiu abrūsu (rankšluosčiu) ir plačiai šypsojosi – juk perėjęs vartus tampi šventės dalimi, apsivalai sielą ir kūną, tampi pasiruošęs džiugiai švęsti.
Renginio vedėjai akcentavo, kad šios nuostabios šventės šventimas – ypatingas, nes dažniausiai remiamasi lietuviškais papročiais. Netoliese folkloro kolektyvai kvietė drauge giedoti sutartines, šokti ir, žinoma, ieškoti Jonų bei Janių, Rasų. Pastarieji stovėjo prie iš ryto su rasa surinktų žolynų ir pynė vainikus – juk kokios Joninės be vainiko!
Jonų vardadienis susijęs su Rasų švente – sakoma, kad vidurnaktį pražysta paparčio žiedas. Tačiau jį sunku surasti: jis žydi tik akimirką ir saugomas baidyklių. Legenda byloja – kas suras šį žiedą, taps viską žinančiu ir matančiu…
Skriaudžių buities muziejaus kiemas ir prieigos buvo pilnutėlės – rodės, obuoliui nebuvo kur nukristi! Vaikai smaližiavo saldumynais, čia pat kepami vafliai su šokoladu privertė varvinti seilę net ir suaugusiems. Prekybininkų mugė viliojo rankdarbiais, gardumynais, o vaikai traukė tėvus už rankovių – juk be pinigėlių neparsineši šventinės dovanėlės.
Didelio dėmesio sulaukė kūrybinės dirbtuvės ir edukacijos: „Žolynų linkėjimai“, „Žolynų virsmas“, „Joninių žolynai – gamtos lobynas“, „Kvapni Joninių magija“.
Visų net neišvardysi, bet šurmulys, gera nuotaika ir žaismė tvyrojo ore! Ąžuolo vainikais buvo apdovanoti visi Jonai, Janinos, Rasos – jų tikrai nemažai susirinko. Juk varduvės tik kartą per metus!
Nuotaiką dar labiau pakėlė Kazlų Rūdos kultūros centro lietuviškos muzikos kapela „Rudnia“ – daugelis žiūrovų dainas dainavo kartu, net šoko! O scenoje vienas kolektyvas keitė kitą – Veiverių kultūros ir laisvalaikio centro mėgėjų meno kolektyvai užbūrė minią, o grupė „Žemaitukai“… na, jie tikrai davė garo – garsas aidėjo net iki Kauno ir Prienų!
Be abejo, buvo apdovanoti visi rėmėjai, kurie parėmė šią šventę.
Šventė tęsėsi iki paryčių. Nežinia, ar kas rado paparčio žiedą, mat, kas gi pasigirs! O jei nerado, tai visi iki širdies pasilinksmino!
