Vilija Čiapaitė
Neįprasta Jolitos Linkevičiūtės darbų paroda „Mergaičių žaidimai” Birštono kurhauze.
Kodėl neįprasta? Ogi todėl, kad joje nematysi abstrakcijų, nematysi metaforinio dailininko pokalbio su žiūrovu. Viskas realistiška, perdėtai pedantiška, moteriška, su vidiniu menininkės gyvenimu, kuris kalba darbais. Moterų veiduose atsispindi nebyli jų kalba, kurios tema težinoma pačiai dailininkei. Ji portretuose kalbą įamžina tik jai žinomais gyvenimiškais dažų potėpiais, kurių gali atrasti kiekviename darbe.
Aštrus levandų kvapas nuneša į darželį, kur ji žydi, o paliestas žiedais aplipęs žiedkotis nugramzdina į tik joms būdingą kvapų jūrą. Moterys, merginos dievina levandas, tačiau ir leidžia nuklysti į jų beatodairiškai įamžintą akimirką, kurią, tarsi paukštę, pasigauna menininkė ir pateikia mums.
Juodi-balti portretai mus nukelia į laikotarpį, kuomet menininkė savo būsenas išreiškė drobėje. Čia ji besikraustydama mintyse čiumpa cigaretę (nors niekada nerūkė ir nerūko) ir atsipalaidavusi kuria ateities planus, čia, ką tik grįžusi iš Paryžiaus, griebia kitą drobę ir portrete įamžina svajonių būseną. Tai tarsi gyvenimo tarpsnis, kuomet veiksmas vyksta juodai – baltame ekrane.
Mergaitės nustebęs žvilgsnis vėjo taršomais plaukais tarsi klausia: „O kas čia tokio?”. Ant palangės žydinčios orchidėjos, veidai ir dvi poros batelių, tarsi sakančios – „Kelionė baigta!”
Tačiau parodą bandai apžvelgti kitu kampu – natiurmortais, kurie masina paragauti granato, pažiūrėti, kaip atgimsta kiti egzotiniai vaisiai, įprastai darže negražios, tačiau dailininkės paverstos grožio etalonu, piktžolės vaizdinys…
Viskas tarsi susiję, surišta, sukomplektuota ir pateikta žiūrovui pasigrožėti, užuosti, pajusti, įsijausti…
