Didžiausia Jiezno seniūnijos šventė šiemet pagerbė Jiezno vardo 520-ąsias metines. Nors, kaip sakė seniūnas Algis Bartusevičius, 1492 m. LDK Aleksandro privilegija, kurioje minimas Jiezno dvaras, išleista gruodžio mėnesį, tačiau jubiliejaus minėjimui pasirinktas malonesnis metų laikas – birželis. Deja, vasaros pradžia šiemet šiluma nenudžiugino, lietus ir žvarba šiek tiek pakoregavo ir šventės scenarijų – visi buvusių Pacų rūmų kieme turėję vykti renginiai persikėlė į jų vidų. Po pamaldų parapijos bažnyčioje, išklausę įdomų istoriko V. Kuzmicko pranešimą apie Jiezno dvarą ir pasimėgavę muzikos mokyklos mokytojų ir jų auklėtinių dovanotu klasikinės muzikos koncertu, jiezniečiai ir šventės svečiai rinkosi į išlikusį Pacų rūmų fligelį. Pastato savininkas kraštietis Kęstutis Derliūnas, siekiantis rekonstruoti dalį buvusio rūmų vaizdo, visada maloniai priima mieste organizuojamus renginius į tvarkomas patalpas, tad ir šįkart šventės dalyviai čia galėjo pasigėrėti kraštiečių menininkų, tautodailininkų darbais pirmojo aukšto salėse suruoštoje parodoje, pasižiūrėti fotografo V. Kandroto nuotraukų.
Laikas, belaukiant svarbiausios šventės dalies – kultūrinės programos, neprailgo, nes jį gerokai paįvairino filmas, kuriame buvo galima išvysti didžiausių seniūnijos švenčių vaizdus. Gausiai susirinkusius žiūrovus jubiliejinio Jiezno vardadienio proga pasveikino į šventę atvykę garbūs svečiai, palinkėję jiezniečiams mylėti ir gražinti savo miestą ir puoselėti istorinį jo palikimą. Nuoširdžius linkėjimus ir padėkas išsakė ir į viešnagę atvykę jiezniečių bičiuliai iš Lenkijos, o jų surengtas spektaklis apie jaunojo įpėdinio Liudviko Mykolo Paco atvykimą į dvarą Jiezne sulaukė didžiulio žiūrovų dėmesio ir palaikymo. Juokas iki ašarų lydėjo birštoniečių mėgėjų teatro pasirodymą, karštų plojimų ir susižavėjimo nusipelnė ir Kruonio, Naujosios Ūtos bei Rumšiškių aktoriai, padovanoję jiezniečiams išties puikių reginių.
Viduramžių atmosferą, atsispindinčią rūmų sienas puošusiuose gobelenuose, lenkų aktorių aprangoje, papildė ir Jiezno medžiotojai, pavaišinę šventės dalyvius iš savo laimikio išvirta gardžia sriuba. Oi, kaip ji, karšta, aitri ir tiršta, tiko žvarbią dieną, o lakesnės vaizduotės žmonės galėjo fantazuoti apie rūmuose kadaise kilmingųjų rengtas puotas, apie jų triukšmingas ir linksmas medžiokles Jiezno laukuose ir miškuose. Žinoma, atkurti tokius vaizdus šventės organizatoriams tikrai ne pagal jų jėgas ir pajamas, tačiau net ir kukliai paminėtas jubiliejus ilgam išliks jiezniečių atmintyje. Gaila, kad iškiliai seniūnijos šventei dėmesio neskyrė rajono valdžios atstovai, nors ganėtinai užteko ir politikų, kurie nepagailėjo gražių žodžių šventės dalyviams ir organizatoriams. To ir dar daugiau jie tikrai nusipelnė, nes Jiezno vardadienis paminėtas įsimintinu renginiu, kuriam jie nepagailėjo savo jėgų, laiko ir išteklių, sukraudami gražų kraitį savo gimtinei.
