Lietuvos centriniame valstybės archyve suradome porą naujų, istorikų dar nenagrinėtų dokumentų, kurie paryškina skrupulingai nacių įsakymus vykdžiusios Jiezno administracijos veiklos anatomiją. Tai Jiezno valsčiaus viršaičio Jurgio Randžio tarnybos byla 1932 m. vasario 5 d. – 1934 m. lapkričio 6 d. ( LCVA, F.399, ap.5, b.28) ir Jiezno valsčiaus viršaičio Jurgio Randžio asmeninė tarnybos byla 1937 m. sausio 17 d. – 1940 m. liepos 3 d. (LCVA, F.399, ap.5, b.161). Lietuvos Laikinajai vyriausybei 1941 m. birželio 23 dieną įsakius, J. Randis grįžo į seniūno pareigas ir jas vykdė iki 1943 m. vidurio, kada jau tapo aišku, kad nacių viešpatavimo dienos suskaičiuotos. Priminsime, kad Lietuvos Laikinoji vyriausybė savo darbą nutraukė 1941 m. rugpjūčio 5 dieną, dar prieš holokausto pradžią.
Ar vykdydamas nacių valią J. Randis tai darė iš baimės, ar tai jis darė dėl savo asmeninių savybių? Arūnas Bubnys, remdamasis Lietuvos Ypatingojo archyvo duomenimis, pateikia šiuos faktus: 1) J. Randis reikalavo, kad komunistine veikla tarpukaryje ir 1940-1941 metais pasižymėję Jiezno komunistai, tarp jų 3 žydai, būtų sušaudyti. Kunigui J. Galaunei tam pasipriešinus, jie buvo nuvežti į Alytaus kalėjimą. Iš jų 15 žmonių iš Alytaus sugrįžo, žydai nebuvo paleisti. 2) 1941 m. rugpjūtį viršaitis J. Randis ir policijos nuovados viršininkas V. Baječius organizavo 400 žydų surašymą; 3) egzekucijos išvakarėse viršaitis J. Randis išsikvietė seniūną (pavardės nerašome, nes Jiezne dar gyvi jo giminaičiai – V. K.) ir liepė jam surasti darbininkų, kurie turės prie Mekšrupio upelio ties ežeru iškasti duobes. Buvo surasti 5-8 žmonės. 4) kitą dieną J. Randis siuntė seniūną patikrinti, kaip kasamos duobės; 5) pačios egzekucijos metu viršaitis J. Randis įsakė seniūnui ir policininkui V. Sakavickui atvežti vežimu negalinčius paeiti žydus; 6) rugsėjo 6 d. J. Randis dalyvavo pasitarime dėl žydų turto; 7) išparduodant žydų turtą, viršaitis įsigijo lovą, veidrodį, 6 kėdes, arklį, karvę, 5 centnerius bulvių, priklausiusių nužudytam jiezniškiui žydui Josifui Gordūnui (www.komisija.lt/…/Holokaustas%20Lietuvos%20provincijoje/…/A.Bubni…).
Kaip gi tokiu uoliu, aklu valdžios vykdytoju J. Randis tapo? Gimęs 1892 metais, baigė Jiezno rusišką valdinę mokyklą, 1913 m. buvo pašauktas į karinę tarnybą Kaukaze. Dalyvavo karo veiksmuose, 1917 m. pakliuvo į nelaisvę Vokietijoje (LCVA, F.399, ap.5, b.28, p.1-2). Įstojimas į tautininkų partiją jam tapo jo karjeros varikliu – 1932 m. vasario 5 dieną jis jau Jiezno valsčiaus viršaitis. 1919 m. vedė žmoną Marijoną, su ja vėliau susilaukė sūnų Petro, Juozo, Jono ir Dominyko.
Kelių ir tiltų tvarkymas, organizuojant pastotes, tuo metu buvo svarbiausias valsčiaus viršaičio darbas, tačiau čia jis nepasižymėjo ir buvo baudžiamas piniginėmis (iki 30 lt.) baudomis (Ten pat, p.53). Jau dirbant pirmoje viršaičio kadencijoje, Jiezno policijos viršininkas B. Karlonas atkreipė dėmesį į jo nepastovumą: „kad yra silpnos valios ir nemokąs išlaikyti paslapties“ (Ten pat, p.3).1934 m. lapkričio 6 d. dėl nevykdomų darbų, Jiezno tarybos posėdyje jis iš viršaičio pareigų buvo atleistas. Tada jis puolė visus agituoti prieš naujai išrinktą viršaitį Aleksą Klimavičių, gyvenantį Kisieliškių kaime (Ten pat, p.12). Šiam didžiam valdžios troškuliui J. Randis surašė daugybę laiškų, skundų, surinko ir parašų. Vis dėlto, viskas baigėsi Alytaus apskrities komendanto 1935 m. sausio 10 d. laišku Alytaus apskrities policijos vadui. Laiške informuojama, kad „pilietis Jurgis Randis, gyv. Sokonių kaime, Jiezno valsčiuje, mano sausio 3 dienos laišku įspėtas, kad liautųsi kurstęs vieną gyventojų pusę prieš kitą, nes pasikartojus panašiems atvejams bus nubaustas“ (Ten pat, p.52).
Pagal tautininkų partijos valią išrinktam kitoje kadencijoje (1937-01-17-1940-07-03) J. Randis dar labiau sužibo kitomis savo charakterio spalvomis. 1938 m. birželio 13 dieną vėl buvo nubaustas už tiesioginių savo pareigų – rūpinimosi valsčiaus keliais – nevykdymą (LCVA, f.399, ap.5, b.161, l.5). 1939 m. rugsėjo 11 d., apie 21-22 val., susibaręs su savo žmona, atėjo į Sokonis pas savo uošvį, Kisieliškių seniūną Joną Raškevičių. Pas jį tuomet buvo J. Randžio žmona Marijona. J. Randis pareikalavo, kad žmona grįžtų į namus ir jam duotų valgyti. Kada ši nepakluso, J. Randis „tvoros strikoliu išmušė savo uošvio Jono Raškevičiaus trobos langą“ (Ten pat, p.10). Tačiau didžioji partijos ranka ir vėl savo darbą atliko: „Š. m. rugsėjo 11 d. apie 21-22val Tamsta dėl savo šeimyninės nesantaikos keršto išmušei Kisieliškių seniūnijos seniūno Jono Raškevičiaus gyvenamojo namo langą. Kadangi toks elgesys žemina Tamstos, kaip valsčiaus viršaičio vardą ir neigiamai atsiduoda gyventojų tarpe, todėl įspėju Tamstą paskutinį kartą už netinkamą elgesį viešoje vietoje“, – rašė Alytaus apskrities viršininkas laiške J. Randžiui (Ten pat, p.11).
Sovietams okupavus Lietuvą, J. Randis 1940 m. liepos 3 dieną, kaip ir dauguma Lietuvos viršaičių, iš pareigų buvo atleistas (Ten pat, p.12).
Sovietams 1944 m. iš naujo okupavus Lietuvą, jis buvo suimtas, tardomas, mušamas, kalinamas KGB rūsyje. 1945 m. Tuskulėnuose, kartu su partizanais, dvasiškiais, patriotais, žydšaudžiais ir kriminaliniais nusikaltėliais, jis buvo nužudytas. Baisu, kad buvusį Lietuvos pilietį teisė okupantų teismas. Bet prie pirmųjų trijų kategorijų nužudytųjų jo nepriskirsi, nes pats į mirtį jis siuntė Lietuvos piliečius žydus, kurie net jo intrigų metu jį palaikė (iliustracijose – V. K.).
Alternatyva
Byloje radau ir J. Randžio nuotrauką, bet jos nepublikuoju. To jis tiesiog nenusipelnė. Publikuojamoje nuotraukoje Zarasų pasienio policijos baro darbuotojų centre stovi Aleksas Kazlauskas. Gimęs karališkųjų žirgų augintojų leičių kaime – Liciškėnuose – dešimtį metų ištikimai tarnavo Lietuvos pasienio tarnyboje. Po sovietų okupacijos iš pareigų buvo atleistas, ilgą laiką Morkapievių miškelyje slapstėsi nuo suėmimo ir išvežimo. Jau 1941 m. birželio 22 d. A. Kazlauskas su šeima virš namo iškėlė Lietuvos trispalvę. Jiezne jis pradėjo dirbti policininku, tačiau ne tam, kad žudytų bendrapiliečius. Pamatęs nacių tikslus, Aleksas iš šios tarnybos po dviejų savaičių pasitraukė. Nesusitepė krauju, liko gyvas. Sovietai dėl šio gyvenimo fragmento jam niekada pretenzijų nereiškė. Apie šį garbingą žmogų, surinkę gausesnę medžiagą, dar rašysime. Ir J. Randis turėjo panašią galimybę, bet gimęs šliaužioti niekada nebus erelis…
Valdžios siekimas bet kokia kaina atneša pražūtį. Net ir dabar, kada matai, kai doras, bet neparankus smulkiam funkcionieriui, žmogus šantažuojamas garso įrašymo technika ar persekiojamas net ligos patale, o klerkai ir klerkaičiai žiūri į tai pro pirštus, privalai tarti savo žodį. Net jeigu susilauktum dėl to ir kokių nors nuspėjamų sankcijų. Tu juk privalai būti pilietis!
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
Mano pavarde Randis kaip man suzinto ar tai nemano gimine. Jai tai mano tai tas pats kaip smeizimas.
Report