Tai – tarsi sielos malda prieš Rasos, vasaros saulėgrįžos šventę, katalikiškai transformavusią į Jonines. Dar visai neseniai taisėme Jiezno šaulių žygiui pasirinkto Poškos kalno Liciškėnuose pavadinimą. Taip, tai, be abejonės, Popšų kalnas. Jo, kaip ir viso kaimo istorija domėjausi ir anksčiau. 1711–1713 metais čia buvo laidojamos didžiojo maro aukos. Jau 1847 metais šio kalno papėdėje savo prašymu buvo palaidotas pagonis Pranas Stelmokas.
Gerai pamenu iki 1957 m. rugsėjo pabaigos ant kalno stovėjusį ir didelės audros nuverstą trianguliacijos medinį 25–30 metrų aukščio bokštą, tarnavusį ne tik astronominėms koordinatėms nustatyti, bet ir tuometinei karinei žvalgybai. 1953 m. prieš pat Naujuosius metus pogrindinės Jiezno moksleivių organizacijos „Jaunieji Jiezno partizanai“ nariai jame iškėlė Lietuvos trispalvę.
Tai buvo visų mėgstama 40×80 dydžio smėlio kalva, kurios aukštis siekė 12–14 metrų. 1919 m. vasario 7–10 mūšio su bolševikais Jiezne dienomis čia buvo įsitvirtinę bolševikai. 1941 m. birželį vos pamatę vermachto dalinius, savo patrankas nesėkmingai bėgdami paliko Raudonosios armijos kariai.
Ten dar 1980 metais buvo įtvirtinta lentelė „1–9 amžiaus pilkapiai. Saugoma LTSR“. Vėliau ji neaiškiomis aplinkybėmis dingo.
Prieš gerą mėnesį vykstant mokslinei konferencijai kartu su Jiezno seniūnijos seniūnu Algiu Bartusevičiumi kreipėmės į žinomą archeologą Gintautą Zabielą dėl Liciškėnų kalno istorinio-archeologinio statuso nustatymo. Kreipėmės, bet, pasirodo, jis jau nustatytas. Ir jį nustatė jaunas Lietuvos archeologas, Baltijos regiono istorijos ir archeologijos instituto daktaras, užimantis profesoriaus pareigas, Vykintas Vaitkevičius. Skubu šia iki šiol neišreklamuota žinia pasidalinti. Tai džiugu ne tik Liciškėnų žmonėms, moksleiviams, bet ir visam kraštui. Turime oficialią pagonišką šventvietę krašte.
Daktaro Vykinto Vaitkevičiaus mokslinio darbo kryptis
Vykintas Vaitkevičius 1992 m. baigė Dariaus ir Girėno gimnaziją Kaune. Studijavo archeologijos specializaciją Vilniaus Universitete. 2000 m. jungtinėje Lietuvos istorijos instituto ir Vytauto Didžiojo Universiteto doktorantūroje apgynė daktaro disertaciją „Senosios Lietuvos šventvietės“ (sisteminis aspektas). 2001–2005 metais stažavosi Švedijoje (Stokholme), Vokietijoje (Kylyje), Lenkijoje (Varšuvoje), Latvijoje (Rygoje), Baltarusijoje (Minske), Mokslų akademijų ir Istorijos institutų bazėse. Nuėjo praktinį mokslininko kelią nuo Kultūros paveldo inspekcijos darbuotojo iki archeologijos, muziejininkystės dėstytojo Vilniaus, Kauno, Klaipėdos universitetuose. Dalyvavo daugelyje archeologinių ekspedicijų. Tarp jų kartu su labai kūrybingai dirbančio Kaišiadorių muziejaus istorikų komanda.
Vykintas Vaitkevičius domisi baltų religija ir mitologija. Jo 1992 metais pradėti tyrimai apima šventviečių, laidosenos bei kitus religinius reiškinius. Daktaras taip pat ieško partizanų bunkerių ir juos tyrinėja (https://briai.ku.lt/darbuotojai/mokslo-darbuotojai/vykintas-vaitkevicius/).
„Kiškių bažnyčia“ Liciškėnų kalvoje
Archeologijos mokslų daktaras, tyrinėjęs Liciškėnų šventvietę, pažymėjo, kad „pradėjus kasti smėlį vakariniame kalvos šlaite, rasta daug žmonių kaulų. Toliau į vakarus, kalno papėdėje, ariant rasta dešimtis akmeninių kirvelių su skylėmis kotui, o kalno viršuje – XVII a. monetų lobis moliniame puode. Be to, į pietvakarius, melioratorių apardytoje kalvelėje, taip pat rasta žmonių kaulų, akmenų pamatų žymės bei trinamųjų girnų apatinė dalis“ (Vykintas Vaitkevičius. Nauja Žvėrūnos-Medeinos perspektyva – Lietuvos archeologija, T. 24, p. 23). Sprendžiant iš daktaro argumentų, tai tikrai galėjo būti: 1) pagonių šventvietė-apeiginė vieta, kur pagonių dievams buvo aukojamas kiškis; 2) tai jaunimo, vaikų pasilinksminimo vieta; 3) mes visi atsimename vaikystėje, kai vyresnis už mus paauglys suspaudęs mus už ausų pakeldavo ir sakydavo: „Nori, parodysiu tau zuikių bažnyčią?“. Tai mums reikšdavo, kad būsime nubausti, kad bus skaudu. Tai galėjo būti ir pagoniškos bendruomenės savireguliacijos bausmėmis vieta. Iki sovietų okupacijos Liciškėnų kalva buvo vadinama Kiškio bažnyčia, dabar turi Popšučių ar Popšų kalno pavadinimą. Iš trijų pusių kalnas buvo apsuptas sunkiai įveikiamų pelkių: iš vakarų – Čebotariškių (vėliau pavadinta Morkapievėmis), iš pietų – pelkėto Alksnyno ir aukšto kalno iš šiaurės.
Lietuvoje be Liciškėnų žinomos dar kelios „kiškių bažnyčios“: Mičionyse ir Purveliuose (Anykščių raj.), Genionyse (Varėnos raj.), Guronyse (Kaišiadorių raj.)
Liciškėnų šventvietė – leičių artimoje aplinkoje
Labai svarbi daktaro Vykinto Vaitkevičiaus daroma išvada: „Kiškių bažnyčioms būdinga tai, jog taip vadinamos vietos yra išsidėstę nedideliu, iki 10 km nuotoliu nuo didžiųjų kunigaikščių kiemų (dvarų), valstybinių pilių, taip pat didikų valdų bei tėvonijų. Kiškių bažnyčias čia aptinkame iš dalies su Strėvos-Verknės-Lapainios takoskyromis sutampančiame miškingame ruože, 4–10 km atstumais nuo Žiežmarių, Žaslių, Semeliškių, Aukštadvario, Stakliškių, Birštono, taip pat – tarp Daugų, Žilinų, Valkininkų ir Varėnos“ (Ten pat, p. 26). Visur čia veikė ir didžiojo kunigaikščio kariauna, žirgų augintojai, laisvieji leičiai.
Tai leidžia daryti prielaidą, kad Liciškėnai galėjo būti net anksčiau žinomi kaip Jieznas. Krokuvos Jogailos Universiteto archyve esančiuose 1631 m. Jiezno dokumentuose mano gimtasis kaimas įvardijamas kaip Leiciškės. Tik vėliau šis kaimas buvo sulenkintas į „Liciszkany“ pavadinimą. Daug ką pasako mano anksčiau minėti archeologiniai radiniai. Šiame leičių ruože susiformavo ir istorinis Jiezno kraštas.
Mano pagoniška malda Saulėgrįžos arba Joninių šventės išvakarėse
Gerbiami Prienų rajono savivaldybės vadovai, gerbiamas Jiezno seniūne, jeigu Jums rūpi ne tik pigus, trumpalaikis ir pilkas įvaizdis, bet ir giluminiai krašto istorinės atminties dalykai, galėtumėt suprasti, kad tikrai turime unikalią pagonišką šventvietę. Kaip kraštietis, krašto istorikas ir Lietuvos Respublikos pilietis, viešai prašau užtikrinti šio objekto apsaugą ir priežiūrą.
Galiu pasiūlyti ir šios Liciškėnų kalvos funkcinę paskirtį. Čia mes galėtumėm pradėti minėti rugsėjo 22-ąją, Baltų vienybės dieną. Dar prieš 10 metų Birštono savivaldybėje dirbant vicemeru Juozui Aleksandravičiui, ši šventė buvo entuziastingai minima. Deja, dabar ji Birštone užmiršta. Jiezniečiai, imkitės iniciatyvos. Aš Jums padėsiu.
Vytautas Kuzmickas, istorikas
