1956-1961 metų laikotarpis tuometinėje Jiezno savivaldybėje pasižymėjo sparčia tiek rajono bendrosios infrastruktūros, tiek gyvenamųjų namų statyba.
Jundeliškių HES statyba
Prieš skaitytojus Strazdiškių kaimo senolio Prano Milkevičiaus nuotrauka, kurioje įamžinti pirmieji šios mažosios hidroelektrinės statytojai. Gerbiamasis Pranas yra pirmoje eilėje antrasis iš dešinės. Gal kiti su juo dirbę atpažins save ir atsilieps? 1955 m. pabaigoje sovietinės Lietuvos Ministrų Taryba priėmė sprendimą dėl mažųjų kaimo elektrinių statybos, tarp jų ir dėl Jundeliškių kolūkinės hidroelektrinės. Darbus vykdė „Kaimo elektros statybos“ Kauno kontora, jai padėjo tarpkolūkinė statybos organizacija. Elektrinė turėjo tiekti energiją aplinkiniams kolūkiams, mašinų-traktorių stočiai (MTS), pačiam Jieznui. Užtvenkus Verknę, vandens lygis turėjo pakilti 6 metrus. Buvo numatyta, kad upė suks tris 264 kilovatų galingumo turbinas. Vis tik jų galia siekė tik 210
kilovatų (http://www.lsta.lt/files/Leidiniai/Lietuvos%20HIDROENERGETIKA/Knyga_Lietuvos%20HIDROENERGETIKA.pdf,p.29).
Vandens baseinui prie užtvankos reikėjo iškasti 13000 kubinių metrų žemės, išlieti per 4 tūkstančius kubinių metrų betono (KAA, f.212, ap.1, b.38, l.177-179). Pats tvenkinio plotas buvo 16,8 ha. Daug darbo atliko ekskavatorininkai, „skreperininkai“ (dirbantys su žemės kasimo mašina su kaušu – V. K.) ir žemkasiai, dirbantys kastuvais, betonuotojai. Statyboje pasižymėjo „skreperininkas“ A. Kanapickas, mašinų vairuotojai P. Marčiulionis, P. Repinas, žemkasių brigada, kurioje dirbo ir gerbiamasis Pranas, vadovaujama J. Adomaičio. Sumaniai dirbo mechanikas P. Baltrušaitis („Lenino keliu“, 1956 07 11, nr.55(500), l.3).
Hidroelektrinės statytojas gerai prisimena, kad dirbo nežiūrėdami oro sąlygų. Darbus sunkino tai, kad pritrūkdavo miško medžiagos, cemento, armatūros, net įrankių. Sunkiai dirbant daug ką reiškė normaliai pavalgyti. Deja, tik antraisiais metais atvykdavo parduotuvė sunkvežimyje. Bet joje be surūgusio mineralinio vandens, cigarečių, praradusių skonį konservų ir kietų batonų negalėjai ką daugiau nusipirkti. Tekdavo neštis iš namų riekes duonos su lašinukais. Tokiomis įtemptomis sąlygomis dirbant, šeštadienio pabaiga buvo „užtvirtinama“ po 150 g ir daugiau.
1958 m. pabaigai hidroelektrinė buvo užbaigta. Jiezno miestelis ir aplinkiniai kaimai pradėjo naudotis elektra, butuose pasirodė pirmieji televizoriai „Vechovina“, „Temp“, „Rodina“ ir kiti. Vakarais 19.30 ir 21.30 val. neretas kaimo žmogus priglusdavo prie radijo, kad išgirstų maršo garsu palydimą lietuviškąjį „Amerikos balsą“. Jis nuolat buvo trukdomas plerpimu iš „Garliavos“ (Linksmakalnyje buvusi radijo bangų blokavimo įranga – V. K.).
Šituo pačiu laikotarpiu buvo pradėta ir 1959 m. baigta ir Aukštadvario hidroelektrinė. Jos tvenkinys užėmė 293 ha plotą. Hidroelektrinė dabar įtraukta į Aukštadvario regioninio parko kultūros paveldo vertybių objektų sąrašą. Jundeliškių hidroelektrinė Nemuno regioniniame parke taip pat yra saugojama kaip vertybinis technikos paminklas.
1959 m., pastačius Kauno hidroelektrinę, abiejų mažųjų elektrinių įtaka sumažėjo, bet vis vien jos kurį laiką liko krašto energetiniu resursu. 1959 m. Jundeliškių elektrinėje buvo pertvarkyti žemos įtampos laidai, nes paaiškėjo, kad „Kaimo elektros statyba“ darbus atliko ne visai kokybiškai (KAA, f.R-212, ap.1, b.57, l.191-192).
1958 m., vykdant Kauno HES statybą, iš užtvindomų vandens plotų buvo iškelti 15 „Darsūniškio“ kolūkio kiemų 309160 rublių vertės (vienam kolūkiečio kiemui buvo sumokama 42652 rublių) ir „Darsūniškio“ kolūkio visuomeninių pastatų už 296606 rublių. „Naujo gyvenimo“ ir Čiapajevo kolūkiuose buvo nukelta po 2 kolūkiečių kiemus. Iš viso buvo nukelta 23 senosios trobos, neliko 15 šulinių, buvo nugriautos 3 pirtys, 1 kalvė, daug klėčių, klojimų, svirnų ir tvartų (Ten pat, f.R-212, ap.1, b.68, l.273-278).
1961 metais iš esmės buvo užbaigta krašto elektrifikacija.
Mokyklų statybos
Neseniai krašto spaudoje rašėme apie apie 920 vietų Jiezno vidurinės mokyklos atidarymą 1960 sausio 23 dieną. Tais pačiais metais buvo suremontuotas Jiezno mokyklos-internato pagrindinis korpusas, Čiapajevo kolūkio ir švietimo skyriaus bendromis lėšomis pastatytas Kašonių aštuonmetės mokyklos bendrabutis. 1961 m. buvo užbaigta Nemajūnų aštuonmetės mokyklos statyba. 1960 m. buvo pradėta 520 vietų Stakliškių vidurinės mokyklos statyba (Ten pat, b.101, l.27-29).
Kitos statybos
1960 m. gegužės 5 d. Jiezno DŽDT Vykdomasis komitetas sprendimu Nr. 152 nutarė išskirti restorano-parduotuvės statybai sklypą I. Černiachovskio ir Turgaus gatvių kampe (Ten pat, b.91, l.19).
Jiezniečiai ir rajono svečiai 1962-uosius metus sutiko naujame restorane, baigėsi „širšių era“ „komercinėje“, tai yra buvusioje A. Šaulinskienės arbatinėje, pradėjo veikti ir universalioji parduotuvė. Tais pačiais metais buvo pradėta ir užbaigta prekybos – tiekimo kontora Komjaunimo gatvės pabaigoje, šiaurinėje vieškelio Jieznas-Stakliškės pusėje. Tačiau šis pastatas buvo pastatytas ant žydų, palaidotų senosiose kapinėse, kaulų. Manome, kad toje vietoje tikrai reikėtų pastatyti lentelę ar skydą: „Vykdant sovietinių laikų statybą šioje vietoje 1960 m. buvo sunaikintos senosios Jiezno žydų kapinės“. Dar niekas ramiai nesijautė gyvendamas ant žmonių kaulų, juolab kad ir pastato aura labai niūri.
Nuo 1958 m. spalio 1 d. jiezniečiai pradėjo naudotis pirties paslaugomis. Naujo šulinio iškasimu, įranga aktyviai rūpinosi komunalinio ūkio skyriaus vedėjas Pranas Budra. Buvo nustatyta pirties bilieto kaina: suaugusiems 2 rubliai, vaikams – 30 kapeikų.
1960 m. buvo suremontuota buvusi pradinė mokykla, ten pradėjo veikti rajono stacionarioji poliklinika. 1959-1960 m. buvo pastatytas buitinio aptarnavimo kombinatas, I. Černiachovskio gatvėje pirmasis dviaukštis daugiabutis, prasidėjo privačių namų statyba Kolonijų ir Naujosios gatvės rajone, buvo sutvarkyti miestelio arteziniai šuliniai. Tai nemažai nulėmė pragmatikas, iniciatyvus, mokantis suktis viršininkų kabinetuose, bet ir dažnai principingą tiesos žodį sakęs rajono statybos skyriaus vadovas Norbertas Keliotis. Žinoma, dar anksčiau atsirado partijos rajkomo pastatas, gyvenamasis mūrinis pastatas prie bažnyčios, sovietų okupacijos 20-ečiui miesto aikštėje pastatyta bronzinė tragiško likimo, niekuo nepasižymėjusios Marijos Melninkaitės skulptūra.
O tikra patriotė, butrimoniškė Irena Marija Digrienė, gyvenusi Prienuose, savanorio Jono Žiūros šeimoje, patyliukais vakarais, sekmadieniais tvarkė Jiezno savanorių kapines, uždegdavo žvakutes ant partizanų kapų. Neretai nakvodavo mūsų sodyboje, tad iki šiolei įstrigę jos žodžiai: „Vaikeliuk, kas juos sutvarkys, kas juos atmins. Turiu tai daryti, aš jau sena, ką tie liuciferiai man padarys?“
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
