Stalinizmas truko iki 1953 m. Šį kartą mes paliesime laikotarpį iki 1950 m. Jiezno rajono sudarymo. 1944 m. liepos mėnesį sovietai vėl okupavo Lietuvą. Tremtys, sovietinis genocidas, prievartinė kolektyvizacija, didvyriška Jiezno partizanų kova su enkavedistais ir stribais Paverkniuose, Alšininkuose, 1947 m. lapkričio pradžios Suvalkijos partizanų sėkminga ataka prieš sovietinės valdžios pareigūnus darė įtaką kiekvieno krašto žmogaus pozicijai. „Kaip ir kuo priešintis okupantui? Žodžiu, ginklu, atsišaukimu ar tiesiog abejingumu sovietų norams?“ Pasirinkimą apsunkindavo kai kurių partizanų nepamatuoti veiksmai prieš spėjamus kolaborantus: senukus, moteris, mažamečius vaikus.
Peržvelgus to laikotarpio dokumentus, susidarai nuomonę, kad Jiezno biblioteka rinkosi pasyvios veiklos poziciją: „Pažiūrėsim, kas čia dar bus“. 1944 m. pabaigoje Jiezne pradėjo veikti progimnazija, kuriai, aišku, reikėjo knygų fondų. Atsikūrusi biblioteka įsikūrė tuometinio valsčiaus patalpose. Bibliotekos kambarėlio plotas – 24 kvadratiniai metrai. Pagrindinis grožinės literatūros knygų fondas buvo išblaškytas ir išgrobstytas karo metais. Tad 1947 m. sausio 1dieną bibliotekos vedėja 17-metė komjaunuolė, darbininkė Ona Lakštutytė pateikė Prienų apskrities kultūros ir švietimo skyriaus vadovams, nors ir ne visiškai tiksliai paskaičiuotą, ataskaitą, kurioje fondai buvo klasifikuojami taip: „Knygų, brošiūrų ir žurnalų kiekis – 637; Tame skaičiuje – grožinės literatūros – 75; Jų tarpe visuomeninės politinės literatūros – 468 egzemplioriai (K. Markso, F. Engelso, Lenino, Stalino – 130, karinės gynybos literatūros – 338), gamtos literatūros – 25, kitos literatūros (nenurodyta kokia – V. K.) – 75“. Nesitiki, kad marksizmo-leninizmo vadai tuomet būtų buvę populiarūs. Bibliotekos vedėja ataskaitą rašydama jau tada suvokė, ką reiškė J. Stalinas ir kiti „klasikai“. Pagal ataskaitą, ⅔ jų darbų skaitytojų jau buvo „perskaityti“ (Kauno apskrities archyvas – toliau KAA, f.R-197, ap.1, l.35). Ataskaitoje užfiksuota 480 skaitytojų. Kituose dokumentuose radome taip vadinamuosius ne tiek bibliotekos filialus, kiek Jiezno kultūros centro propagandinio centro – klubo-skaityklos filialus, kuriems Jiezno biblioteka turėjo teikti metodinę pagalbą: Sobuvoje – pas Kostą Liuizą buvo 4 žurnalai ir vienas laikraštis, buvo 15 paskaitų, kurias tariamai lankė 420 klausytojų (Ten pat, l.21). Kisieliškių pradinės mokyklos patalpose buvo 4 žurnalai ir 2 laikraščiai, perskaitytos paskaitos, kurias aplankė 85 klausytojai (Ten pat, l. 20). Panašūs klubai-skaityklos užfiksuoti Kašonyse, Verbyliškėse, Daukantuose, Vėžionyse.
Metodinę pagalbą Jiezno bibliotekai teikė centrinė Prienų apskrities viešoji biblioteka. Tuometiniai bibliotekininkai Jonyka ir Bulotaitė padėdavo paruošti gaunamų knygų per bibliotekų kolektorius sąrašus, sudaryti užsakomų knygų sąrašus (Ten pat, R-197, ap.1, b.6, l.5). Biblioteką atidžiai stebėjo ir vedėjo Valiukevičiaus vadovaujamas Prienų kultūros švietimo skyrius. Jis 1949 m. rugpjūčio mėnesį buvo numatęs atvykti į Jiezną ir vietoje suteikti reikiamą pagalbą, nes čia jau keleri metai dirbo bibliotekininkai tik su nebaigtu viduriniu išsilavinimu. Taip pat ir Jiezno bibliotekos vedėjui buvo numatytas dviejų dienų seminaras (Ten pat, l.6). Tyli, rami, neskubanti bibliotekos darbuotojų reakcija į sovietinių pareigūnų „didingas užmačias“ (1945-1953 m. pasikeitė 10 bibliotekininkų) sulaukė kontrreakcijos – užsipuolamojo straipsnio.
Ideologinis puolimas
1949 m. birželio 21 dienos „Naujajame gyvenime“ straipsnyje „Neatlieka savo paskirties Jiezno skaitykla ir biblioteka“ buvo rašoma: „Pačiame Jezno valsčiaus vykdomojo komiteto patalpose randasi centrinė valsčiaus skaitykla ir biblioteka. Skaityklos patalpos didelės, geros, vedėja Lakštutytė Vilniuje baigė savo specialybės kursus. Atrodytų, kad skaityklos darbas turėtų būti vedamas gerai, tačiau taip nėra. Skaitykloje visiškai neleidžiamas sienlaikraštis, nevykdomi mėnesiniai darbo planai, nepakankamai dirbama su saviveiklos rateliais. Prie skaityklos nėra sudaryta tarybos. Be tarybos ji negali išpildyti uždavinių pastatytų partijos ir vyriausybės klubams –skaitykloms. Skaityklos vedėja pasitenkina praleisdama laiką skaitykloje ir tuo apsiribodama. Paskaitos, pasikalbėjimai ir kitos priemonės masiniam ideologiniam darbui vesti čia pamiršta. Ypatingai klubai-skaityklos, bibliotekos ir skaityklos šiuo metu turi skleisti masėse kolektyvizacijos klausimus. Tačiau to viso Jezno skaitykloje nėra“ (kalba netaisyta – „Naujasis gyvenimas“, 1949, birželio 21 d., nr.38, l.3). Dar labiau kritikuojama Jiezno biblioteka: „Jezno centrinės skaityklos vedėja apie savo darbą jokių mėnesinių ataskaitų neduoda nei valsčiaus vykdomajam komitetui nei apskrities kultūros-švietimo skyriui. Centrinės bibliotekos vedėja drg. Gutauskaitė neveda jokio aiškinamojo darbo su skaitytojais, kai kurių kilnojamųjų parodėlių net nepažįsta, nekalbant apie tai, kad jokių instrukcijų ir nurodymų neduoda. Taip pat blogai dirba prie bibliotekos sudaryta lektorių grupė. Jezno centrinės bibliotekos darbo planai sustatomi kas mėnesį, tačiau jie nevykdomi. Štai gegužės mėnesį buvo užplanuota pritraukti daugiau skaitytojų, tačiau jų nepadaugėjo, o sumažėjo. Visi kiti užplanavimai, kaip lektorių grupė, seminaro pravedimas, kilnojamųjų parodėlių paruošimas ir kt. taip ir liko neįgyvendinti. Drg. Gutauskaitė daugiau nieko neplanuoja, laiko tai nereikalingais dalykais, nes niekas apskaitos iš viso vedamo darbo nereikalauja. Ką gi veikia Jiezno valsčiaus vadovai ir apskrities kultūros-švietimo skyrius, jeigu skaityklos ir bibliotekos nekontroliuoja?“ (Ten pat).
Partiniai ir tarybiniai vadovai išliejo pyktį ant bibliotekos ir skaityklos, nes jiems nesisekė prievartinė kolektyvizacija. Tuo metu Jiezno valsčiuje buvo tik 4 smulkūs kolūkiai: pačiame Jiezne – „Lenino keliu“, Strazdiškėse – „Justo Paleckio“, Liciškėnuose – „Pirmyn“, Anglininkuose – „Mūsų žemė“ (KAA, f.176, ap.1, b.6, p.17).
Po tokių straipsnių vykdavo „kadrų pakeitimai“. Šiuo atveju to neatsitiko. 1949 m. rugsėjo 30 d. įvykusi Prienų apskrities DŽDT sesija priėmė sprendimą, kuriame buvo numatyta suremontuoti valsčiaus biblioteką ir skaityklą, perkelti į geresnes patalpas Kašonių,Vėžionių, Liciškėnų klubus-skaityklas.
Jiezno biblioteka ir pokario krašto laisvės kovos
Biblioteka, knygos siejamos su žiniomis, dvasingumu, bendrąja kultūra. Galima būtų kalbėti apie keliasdešimt naujų knygų ar keletą naujų lentynų. Minimuoju laikotarpiu buvo svarbesnė bibliotekininko pilietinė-patriotinė pozicija. Kiti bibliotekininkai aktyviai įsijungė į Lietuvos sovietizaciją, rinkimų organizavimą, kolūkių agitaciją, ragino stoti į komjaunimą, dergė bažnyčią, mūsų istoriją. Prieš tokius Lietuvos partizanai naudojo represyvias atpildo priemones, padegdavo arba susprogdindavo bibliotekas. Nuo partizanų rankų yra ir žuvusių bibliotekininkų.
Kol kas neišsiaiškinome, ar buvo ryšiai tarp bibliotekos ir partizanų? Svarbiausia, kad Jiezno biblioteka tik dėl akių vykdė krašto sovietizaciją, netapo šiek tiek rimtesne sovietinės propagandos įstaiga, nuo jos traukėsi žmonės. Biblioteka šešerius metus buvo sovietinama, bet nesusovietinta, netrukdė krašto laisvės kovoms. Tai turėtų būti pats svarbiausias šio laikotarpio jos įvertinimas.
Grūto parko nuotraukos iš: http://www.miestai.net/forumas/showthread.php?t=6528
Bus daugiau
Istorikas Vytautas Kuzmickas
