Jiezniečiai saugoja dzūkų krašto palikimą

Su kiekviena diena vis labiau tolstame nuo laikų, kai kiekvieną darbą kaime lydėjo skambios dainos, kai žibalinės lempos geso nuo galingų vyrų balsų, o nušienautas pievas užliedavo ilgesingos merginų sutartinės. Daug senovės turtų etnografai sugebėjo surinkti ir išsaugoti, bet ir jie aplankė toli gražu ne kiekvieną balsingą kaimo moterį ar pasakorių senolį. Vis dar yra kaimuose menančiųjų mamos ar senelės dainuotas dainas, tradicinius darbus lydėjusius papročius, tad yra ką veikti ir tautos paveldo saugotojams. Tačiau tuo rūpintis gali ne tik mokslo žmonės iš didmiesčių, savo krašto paveldo išsaugojimu labai suinteresuoti ir kultūros darbuotojai. Jau daug dešimtmečių Jiezno kultūros ir laisvalaikio centre etnografiniuose ansambliuose dainuoja šio krašto moterys ir vyrai, jie užrašė ir išsaugojo pačių girdėtas ar artimųjų žinomas dainas, kultūros darbuotojos lankė ir tebelanko senolius, garsėjusius puikiais balsais ir gilia atmintmi. Savo sukauptus lobius jiezniečiai nutarė papildyti ir Užuguosčio krašto palikimu.
Į ekspediciją Užuguosčio kaimo bibliotekoje atvyko Jiezno KLC direktorė Dalia Vertinskienė ir kapelos vadovė Ingrida Valentienė, lydimos seniūno Algio Bartusevičiaus. Bibliotekininkė Rasa Žvirblienė, buvusi ilgametė kultūros darbuotoja, svečiams mielai padėjo – pateikė daugybę savo sukauptos kraštotyrinės medžiagos, padainuoti pakvietė Karoliną Zagurskienę ir Janiną Aleksiūnienę, menančias senas ir mažai kam žinomas Užuguosčio krašto dainas. Moterys padainavo iš savo mamų ir senelių išmoktus posmus, o J. Aleksiūnienė prisiminė ir čia gyvenusių rusų palikimą. Kaip sakė I. Valentienė, ekspedicijose užrašytos dainos nelieka dulkėti stalčiuose – jas į savo menines programas įtraukia Jiezno saviveiklininkai, koncertuojantys ne tik savame krašte, bet ir įvairiose mūsų rajono vietovėse, aplinkinėse savivaldybėse, pasidalija sukaupta medžiaga su etnografais, kitų kultūros centrų vadovais. Pasak seniūno A. Bartusevičiaus, būtina pasinaudoti kiekviena proga prakalbinti pagyvenusius žmones, kuo daugiau iš jų išmokti, nes jau rytoj tai padaryti gali būti per vėlu.