Gegužės 19-ąją Jiezne buvo švenčiamos dvigubos Sekminės. Tą dieną paminėta Bažnyčios gimimo diena bei garbingas mokytojos Eugenijos Rimšienės jubiliejus. Pirmoji šio įvykio dalis buvo švenčiama Jiezno Šv. arkangelo Mykolo ir Jono Krikštytojo bažnyčioje, kuri, kaip niekada, šurmuliavo nuo didelio būrio buvusių mokinių. Sunku buvo išlaikyti rimtį ir susikaupimą išvydus seniai matytą prancūzų kalbos mokytoją Eugeniją, pasikeitusius klasės draugus, tad šventos Mišios buvo emocingos, kaip ir dera gimtadieniui.
Parapijos Pastoracinė taryba pirmoji pasveikino savo ilgametę narę Eugeniją su jubiliejumi, o paskui didžioji dauguma pamaldų dalyvių patraukė į Kultūros ir laisvalaikio centrą, kur vyko kita šventės dalis – prancūzų kalbos pamoka, vadovaujama Jiezno seniūno Algio Bartusevičiaus. Į ją kvietė senojo mokyklos varpelio skambesys. Savo MOKYTOJĄ mokiniai pasitiko stovėdami, prancūziškai atsakydami į jos pasisveikinimą. O paskui rikiavosi eilės sveikintojų. Septynių Eugenijos išleistų laidų mokiniai, su gėlėmis, švytinčiomis šypsenomis, su meile ir pagarba žvelgė į savo nesikeičiančios, jaunatviškos, elegantiškos mokytojos ir auklėtojos veidą. Jie džiaugėsi galėdami dabar, būdami brandūs ir amžėjantys, ištarti jai kuo nuoširdžiausias padėkas ne tik už prancūzų kalbos mokymą, bet ir patirtą meilę, globą, šilumą ir rūpestį, švelnų ir reiklų pastūmėjimą tiesiu gyvenimo keliu.
Eugenija Rimšienė paliko gilų savo asmenybės įspaudą ne tik bažnyčioje, kur pasirodydavo ir Trijų Karalių apsuptyje bei gavo apaštalinį palaiminimą iš popiežiaus, bet ir kultūriniame Jiezno gyvenime. Įsimintinas buvo jos dalyvavimas kultūros centro saviveikloje, ypač teatro kolektyve. Tai priminė dabartinė teatralų grupė, pasveikinusi buvusią savo narę ir pasidžiaugusi jos nepamirštamu indėliu į vaidybą. Pasak Eugenijos, ne dainininkė ji buvo, bet sugebėjo prisiderinti ir prie bosų, ir prie sopranų. O turėdama kūrybinę gyslelę noriai kūrė pjeses, vaidino, net buvo vadinama „Jiezno Varnaite“.
Pasakodama apie save Eugenija nestokojo šmaikštumo ir humoro. Prisipažino niekada taip nebijojusi, kaip dabar – net prieš „šliūbą“, nes be galo jaudinosi prieš būsimą susitikimą su savo mokiniais ir auklėtiniais. Pasakojo apie savo gyvenimą – nuo gimimo 1934 m. gegužės 6 d. iki dabar, kai jau daug visko patirta ir pamatyta. Šeimos pagrandukė Eugenija turėjusi, tėvų noru, tapti „žmonių daktare“, bet nuo pat mažens bijojusi kraujo – iki alpimo. Tad panaudodama savo kalbinius gabumus studijavo tuometiniame Pedagoginiame institute ir tapo prancūzų kalbos mokytoja. Ja dirbo net 46 metus. Juokaudama vadina save daugiavaike – juk per tuos metus išleido į gyvenimą daugybę mokinių, kuriems mokykloje buvo lyg antroji motina.
Nors išėjusi į pensiją Eugenija sakė pajutusi didelę tuštumą ir nereikalingumo jausmą, bet neleido sau į tai nugrimzti. Veda ją į priekį vidinė kunkuliuojanti energija, atsispindinti visoje jos išvaizdoje, deganti žvilgsnyje ir judesiuose. Todėl visų šventėje dalyvavusių žmonių linkėjimai ir toliau tokia išlikti turėtų išsipildyti. Nes vidinę ugnį užgesinti neįmanoma, ypač, jei ji puoselėjama didelės aplinkinių meilės ir pagarbos.
