Tie, 1991 m. sausio 13 –osios, įvykiai Vilniuje daugeliui neišsitrins iš atminties. Jie paliko pėdsaką daugelio atminties kloduose, nes būtent tada lietuviai parodė savo ryžtingumą, susitelkimą ir vieningumą. Vardan Lietuvos, kurios pirmuosius nepriklausomybės daigelius tuomet puoselėjome, reikėjo išsaugoti, kad jie galėtų užaugti stipriu ąžuolu.
Kokia tauta buvo prieš 23 metus?
Įvykiai rutuliojosi nepaprastai greitai, tad tik labai skrupulingai saugomos atminties dienos ir kaskart užrašoma įvykių eiga daug kam liko ilgaamžiškumo simboliu. Dainora Šaltienė prisimena, kas vyko tada Prienuose, lemtingąją sausio 13-ją.
Po metų su trupučiu nedidelis būrys Sąjūdžio dalyvių susirinko Prienų aikštėje. Jie uždegė žvakutes ir, skambant bažnyčios varpams, tikėjo, kad Nepriklausomybė, Laisvė, Vienybė bus kertiniai nepriklausomos Lietuvos pamato akmenys. Tų akimirkų tikrai neatpasakosi, nes jas reikia išgyventi, tačiau mintimis apie įvykius ir jausmus būtina pasidalinti su augančia karta, kad jie suvoktų, kokia yra nepriklausomybės kaina.
Apie Sausio 13 dienos įvykius papasakojo Balbieriškio pagrindinės mokyklos direktorius Stasys Valančius. Prisiminė, kaip 1991 metais jis buvo pakviestas į Kauną. Juk nepriklausoma Lietuva turėjo turėti savo lietuvišką armiją, o tam reikėjo ne tik karių, bet ir karininkų. Vos kelias dienas pabuvę Kaune, visi vyrai buvo nuvežti į Vilnių, kur budėjo Parlamento rūmuose. Jų leidimas buvo ant rankos užrištas raištis. „Dienos, praleistos Parlamente, giliai įsirėžė ne tik į mano, bet ir šeimos gyvenimą”, sakė S.Valančius. „Iki sausio 13 dienos jautėme nerimą, tačiau tuometiniai įvykiai ne tik sukrėtė, bet ir paveikė ne tik mano, bet ir kitų žmonių sąmonę”. Juk jauni vyrai matė, kaip važiuoja tankai, ir vikšrų žvangesys lig šiol persekiojantis šiuos žmones, primena tą nerimastingą laukimą. Tankai aplenkė Parlamentą ir nužvangėjo Televizijos bokšto bei Radijo ir televizijos komiteto pastato link. Netrukus išgirdę šūvius vyrai suprato, kad tankai gali atvažiuoti ir prie jų saugomo pastato. Beginkliai, taiką mylintys žmonės buvo apsiginklavę lazdomis, „molotovo“ kokteiliais ir dujokaukėmis.
Pasak S.Valančiaus, kai kunigas Robertas Grigas kreipėsi į esančiuosius AT rūmuose, suteikdamas jiems visuotinį nuodėmių atleidimą, ir pakvietė atlikti išpažintį, vyrai sau tarė, kad be kovos rūmų neatiduos. Nerimas vis tik buvo begalinis, tad Stasys paskambino žmonai, kuri su trimis vaikučiais laukė žinių. Jo prašymas buvo paprastas: „Jei man kas atsitiktų – užaugink vaikus“…
Visiems buvo labai sunku, nes lauke buvo šalta, bet pasiryžimas apsaugoti rūmus buvo neatsiejama tų dienų gyvenimo dalis.
1991 m. sausio įvykiuose dalyvavo didelė Lietuvos dalis. Įvykdyti valstybės perversmą sutrukdė Lietuvos Respublikos gyventojai, gynę savo teisėtai išrinktą valdžią ir šalies nepriklausomybę. S.Valančius tiki, kad tik žmonių ryžtas, susikaupimas ir drąsa išgąsdino tuos, kurie norėjo užgrobti tai, kas priklauso Lietuvai ir žmonėms.
Tą Sausio 13-ą dieną būtina atsiminti, ir tuos įvykius perduoti iš kartos į kartą. Būtina papasakoti, kad kai kitą dieną žmonės rinkosi prie Televizijos bokšto tvoros ir prie Radijo ir televizijos komiteto rūmų, jie nešė gėles, degė žvakutes. Tuomet gatvėse stovėjo sutraiškytos mašinos, mėtėsi stiklo šukės, matėsi kraujo pėdsakai. Tai buvo pats baisiausias vaizdas, kuomet nelygioje kovoje su beginkle žmonių jūra grūmėsi tankai ir automatai. Neapsieita be aukų, kurios neatleistų, jei pamirštume tų dienų košmarus, nes žuvusieji taip pat norėjo gyventi ir mylėjo Lietuvą.
Vilija Čiapaitė
