Archaiškiausia indoeuropiečių kalba, dominanti viso pasaulio kalbotyros specialistus, visai neseniai buvo ant išnykimo slenksčio. „Cholopų“, nuskurusių prasčiokų lietuviškai kalbamų poterių esą net Dievas nenorėjęs girdėti, tik lenkų kalba jam buvusi tinkama. Tai – devynioliktojo ir ankstesnių amžių atgarsiai, pasiekę net ir dvidešimtojo amžiaus pradžią. Knygnešiai ir daraktoriai, slaptos mokyklos, nelegali spauda, pirmieji lietuviški laikraščiai „Aušra“ ir „Varpas“ mums yra pasididžiavimo savo tautos stiprybe, jos kovos už išlikimą simboliai, sugulę į istorijos vadovėlius. Didžiuojamės sakydami, jog knygnešystė – unikalus, tik Lietuvai būdingas reiškinys, kurio nebuvo nei vienoje Europos valstybėje. Jokia išimtis buvo ir Stakliškių kraštas, kur taip pat visu smarkumu vyko lenkinimo politika, kur bažnyčiose šeimininkavo klebonai, patys kalbėję tik lenkiškai ir neleidę kitaip prabilti savo parapijiečiams. Tad ir čia buvo priešinamasi, kovojama už kalbos išsaugojimą ir teisę būti lietuviais.
Kovo 15-ąją Stakliškių vidurinės mokyklos mokiniai netradicinėje pamokoje susipažino su savojo krašto knygnešio palikuonimi, atvykusiu papasakoti apie tuos laikus, kai lietuviškas žodis buvo slapta nešamas žmonėms, rizikuojant gyvybe, laisve, turtu ir šeima. Prosenelis Jurgis Praškevičius, senelis Aleksandras Praškevičius – Proškus, tėvas Pranas Proškus ir jo sūnus Julius Proškus. Ši giminės linija, gyvavusi Stakliškių krašte, yra kovų už Lietuvą ir lietuvybę dalyviai. J. Proškus – buvęs stakliškietis, Kauno rinktinės šaulys, Sausio 13-osios parlamento gynėjas, renka ir saugo savo giminės istoriją, nes ji tikrai verta žinoti tiek šiandienos, tiek ateities kartoms. Po 1863-iųjų sukilimo, carinei Rusijos valdžiai uždraudus lietuvišką kalbą ir raštą, slaptais kanalais į Tilžę, Karaliaučių iš bažnyčių, nelegalių lietuviškų draugijų buvo siunčiami suaukoti pinigai, už kuriuos spausdinami maldynai, giesmynai, elementoriai, katekizmai. Juos į Lietuvą pargabendavo knygnešiai, žinantys mažiausias pasienio spragas, net ir tamsiausią naktį takais ir takeliais patekdavę į sutartas slaptavietes, iš kurių spaudinius išsidalindavę kiti jų bendražygiai. Iš Kalvių (Kaišiadorių rajonas) kilęs knygnešys J. Praškevičius, miręs apie 1895 metus, aktyviai dalyvavo šioje veikloje, o savo misiją perdavė sūnui Aleksandrui, ne tik platinusiam lietuvišką spaudą, bet ir mokiusiam rašto vaikus, bendravusiam su stakliškiečiu rašytoju Liudu Gira. Kartu su svainiu Kajetonu Braziukaičiu jis platino lietuviškus raštus ne tik Stakliškių ir Jiezno apylinkėse, bet pasiekdavo ir Vilnių. A. Proškaus nuopelnus Lietuvai įvertino nepriklausomybę atgavusi valstybė, paskyrusi jam knygnešio pensiją. Meilės Tėvynei dvasia, tikriausiai, buvo šios giminės vyrų prigimtyje, nes ir knygnešio sūnus Pranas stojo ginti lietuvybės, tačiau jau su ginklu rankose – jis kovojo savanorių pulkuose prieš Stakliškių kraštą okupavusią lenkų kariuomenę, buvo sužeistas kautynėse prie Daugų.
Lietuvybė ir už ją kovoję žmonės tapo priešais naujiems Lietuvos okupantams, kurie iki pamatų sunaikino Pakrovų kaime buvusią Proškų sodybą, jos šeimininką nužudė NKVD kalėjime, 77-erių metų senolę Domicelę Proškienę ištrėmė į Sibirą. Giminė pabiro kas kur. Tačiau stakliškiečiams labai svarbu tai, kad jų miestelio kapinėse palaidotas knygnešys Pr. Proškus, kurio kapą jo anūkas Julius ruošiasi atnaujinti, papuošti paminklu, su iškaltu lietuvišku žodžiu – KNYGNEŠYS. Pagalbą jo siekiams pasiūlė mokiniai ir mokytojai, norintys dažniau susitikti su kraštiečiu, žinančiu tiek daug apie gimtinės praeitį ir galinčiu savo žiniomis pasidalinti su jaunąja karta. Palaikyti ryšius su mokykla J. Proškus prižadėjo, tad ilgainiui mokinių vėl lauks susitikimai su šiuo garbingu žmogumi, žadančiu dažnai lankyti gražią ir mielą gimtinę.
