Juozas Palionis rašė: „Aš išeinu…/ Į ieškojimus, į tolumas, // Į savo lūkesčius ir ateitį.” Nespėjome apsidairyti, pašaukti vardu, „kai kelias jau baigėsi”, o tikslai, „kaip laumės juosta“, nutolo negrįžtamai…
Tragiškai, paslaptingai, palikdamas mylėtus žmones, nebaigtus darbus, svajones, atverstą knygą… Išėjo…
Nebylus, jau karste atvažiavo į savo gimtąjį kraštą pabūti su Prienų ir Birštono žmonėmis, atsisveikinti…
Paskutinį kartą pabuvome su savo Seimo nariu, Socialdemokratų partijos Prienų skyriaus pirmininku, gerbiamu kraštiečiu, savo kraštą ir jo žmones gerbusiu ir mylėjusiu Juozu Palioniu.
Mirtis paskubėjo, nutraukdama jo darbus, neleisdama pilnai atsiskleisti jo, kaip politiko ir kūrėjo, talentui, svajonėms; jis nespėjo išskleisti išminties ir patyrimo sparnų virš gimtinės, kuriai stengėsi daryti daug gero, įsimintino, išliekamo.
Ačiū Šaltinėnų kaimui, užauginusiam kraštui brangų žmogų, Birštono ir Prienų žmonėms, vienuolika metų pasitikėjusiems Juozu Palioniu, jo gera valia, sugebėjimais, sąžiningumu. Jis savo gyvenimu ir asmenybės šviesa rašė prasmingas eilutes Prienų ir Birštono krašto istorijoje ir žmonių širdyse.
Su liūdesiu prisiminkime jo meilę knygai, jo kūrybą, jo išleistas knygas, kurių puslapiuose įsimintini tekstai, posmai, biografiniai faktai apie Birštono ir Prienų krašto šviesuolius.
Juozas Palionis rūpinosi krašto žmonių gyvenimu, neleido užmarščiai užkloti žmonių sukurtos šviesos – gražių darbų, kūrybos, pasiaukojimo…
Jo netekę, gaivinkime tą šviesą, būkime turtingesni dvasia, labiau mylėkime savo žemę ir vienas kitą.
Parlamentaras buvo poetinės prigimties žmogus, įsimylėjęs savo kraštą ir jo istoriją, sielojęsis dėl kraštiečių likimų, turėjęs daug idėjų, kūrybinių sumanymų.
Nespėjo kartu su kūrybos mylėtojais pasidžiaugti, išgirsti atsiliepimus apie savo paskutinę kūrybos knygelę „Pasidalinkime mintimis.“
Daug, dar daug jis nespėjo, nes visą gyvenimą buvo pilnas naujų sumanymų, jautė savotišką skolą gimtinei…
Paliko mums savo rūpesčiu išleistą rajono žemėlapį ir pasakė: „Įteikdamas šį mūsų nuostabaus gamtos grožio, darbščių, nuoširdžių žmonių krašto žemėlapį, tikiuosi, kad jis padės jums surasti kelius ir takelius pas kaimynus, pas toliau ar arčiau gyvenančius gimines, bičiulius, pažįstamus. Pramindami takus, mes tiesiame iš vienos širdies į kitą dvasinius kelius, stipriname žmogiškąjį ryšį ir bendravimą.“
Kaip gražiai pasakyta! Tieskime kelius tarp širdžių – tiek išėjusių, tiek tebegyvenančių, nes tik šie keliai daro gyvenimą šviesesnį ir prasmingesnį.
Amžinai atsisveikindami su nepamirštamu kraštiečiu, dėkojame už parodytą meilę savo kraštui, paprastam žmogui, už tikėjimą juo. Neišnyks jo įdėtas triūsas, ginant mūsų krašto reikalus, neišblės jo įtaka krašto žmonių socialiniam, materialiniam ir dvasiniam augimui, pasiliks mūsų atmintyje jis kaip žmogus, kaip asmenybė, kaip politikas. Atsisveikiname…
Šviesios Amžinybės! Ilsėkis Ramybėje, Gerbiamas Kraštieti!
Kraštiečių klubo „Žiburys“ pirmininkė Antanina Aleknavičienė
