Roželė, Rožė, Razalkutė, Razalka… Tetukė… Tai – vis toji pati Rozalija, šaukta vis kitokiais vardais, lydėta per gyvenimą ir meilės, ir paniekos. Arba, kaip savo knygoje sako Anelė Zurlienė: „Šitokia gyvenimo auka – tai tikrojo šventumo apraiška. Tik stebuklo trūksta… Nors buvo užuomina ir į nepaprastus reiškinius. Tačiau tebūnie kaip yra – NEATPAŽINTOJI“.
Dar neteko skaityti (brandžiame amžiuje) tokios knygos, kurios žodžiai taip įstrigtų mintyse, kurios pasakojimuose pamatytum tikrąją, grynąją gyvenimo išmintį. Ne be reikalo jos viršeliai primena aptrintą, nuzulintą nuo dažno skaitymo maldaknygę. Čia sugulė autorės patirtis, persipynusi su vaikystės ir jaunystės atsiminimais, vėliau įgavusiais tokį aiškų ir pranašišką suvokimą: „Kas gerai daro – tai sau, kas blogai daro – tai sau“. Šis vienas pamokymas, jį gerai įsisavinus, gali atverti akis į daugelį poelgius lydėjusių pasekmių. O ši knygelė – tarsi paprastos kaimo moters parašyta Evangelija, kur pamokymą seka jį paaiškinantis pasakojimas, palyginimas. Tik ši „evangelija“ nepretenduoja tapti įsakymu visiems be išlygų, pakaktų, jei kiekviena moteris, ypač motina, suvoktų joje ryškiai spindinčią tiesą – motinos žodžiuose slypi galybė, galinti ir pramušti dangų, ir nukreipti savo vaikų likimą kita linkme. Skaitai paprastus pasakojimus, atsiminimus, legendas, o viskas veda į vieną – savęs atsivėrimą, kuris ištinka kada nors, kaip nenusakomas dvasios nušvitimas, bet jį turi laikyti giliai paslėptą – nesupras, apjuodins, kvaila išvadins. Bet taip būna…
Į svečius viešnia atsivežė nuostabią dovaną – naują, ketvirtąją savo knygą „Neatpažintoji“, mintyse rašytą beveik du dešimtmečius, o į skaitytojų rankas patenkančią tik šiemet. Bet laukti, taip ilgai brandinti šį kūrinį buvo verta. Atsiminimuose aprašytą tetą Rozaliją pažinojo daugelis dabar jau vyresniojo amžiaus stakliškiečių, tad ir knygoje išdėstyti pasakojimai apie ją – artimi sielai. Tačiau, kaip sakė A. Zurlienė, čia kartu yra ir jos pačios memuarai, nes vaikystė, jaunystė ir vėlesnis gyvenimas buvo supinti su tetos Rozalijos buvimu, išmintimi, tyliu kasdieniškumu ir nepaprastumu. Gal ir nejuto maža mergytė, kaip į jos protą gula tetukės žodžiai, gal jauna mergina mėgino nurungti dievobaimingos senutės pamokymus, bet kažkodėl niekas nedingo, viskas, ką išgirdo iš jos, iškilo aiškiai ir ryškiai tuomet, kai protas ir dvasia jau buvo pasirengę tai priimti. Tai, ką suprato, kas buvo reikalinga ir būtina papasakoti ir kitiems, atsirado šioje paprastoje savo išvaizda knygelėje. Ištraukas iš jos skaitė pati autorė, jos dukra Vilma bei draugė Anelė. Savo įžvalgomis pasidalino ir A. Zurlienės draugė nuo mokyklos laikų mokytoja Ona Andrulevičienė, o įtaigūs jos mokinių skaitymai privertė suklusti, įsiklausyti į gilias ir šviesias mintis.
Už nuostabią dovaną krašto žmonėms rašytojai A. Zurlienei padėkojo seniūnas Gintautas Kaminskas, Stakliškių KLC direktorė Asta Keblikienė, bibliotekininkė Danutė Potelienė, draugės, draugai ir bendraminčiai. O netrukus pokalbiai prie arbatos ir kvapnios kavos virto draugiškais pasidalijimais sumanymais, planais ateičiai. Tyli ir, regis, nutolusi nuo visko tarp saviškių sėdėjo A. Zurlienė, tačiau tai apgaulingas vaizdas – jos žvilgsnis tarsi tyrė kiekvieną veidą, už jo besislepiančią sielą, o ištartus žodžius dėjo į talpią atminties skrynią. Iš jos, reikia tikėtis, į dienos šviesą kada nors ištrūks dar vienas kiekvienam prieinamas lobis – knyga, su kuria skirtis tikrai nesinorės.
